Žalios kalvos ir slėniai, dūdmaišiai, vyrai su languotais sijonais ir kovos už laisvę dvasia. Tai Škotija – šalis, kurią visuomet norėjau aplankyti ir šių metų vasarą aš pagaliau ją išvydau savo akimis. Noriu pratęsti pasakojimą apie kelionę į Didžiąją Britaniją ir pristatau straipsnių ciklo apie Škotiją pirmą dalį.

Kaip jau minėjau praėjusiame straipsnyje, Londono Kings Kroso stotyje sėdome į traukinį ir pajudėjome link Hogvartso. Juokauju, visgi link Edinburgo. Žinojome, kad laukia ilga keturių su puse valandos kelionė, tad, kad prarastume kuo mažiau brangaus laiko, ją pradėjome anksti. Pirma kelionės dalis buvo gan rami, tad tiesiog dairiausi pro traukinio langą, skaičiau knygą, snūduriavau, o, kad pabusčiau, gėriau kavą su sausainiais. Kai nuvažiavome daugiau nei pusę kelio ir priartėjome prie Niukaslo (angl. Newcastle), sužinojome, kad turėsime priimti keleivius, kurių traukinys į Edinburgą vėlavo, tad akimirksniu pustuštis traukinys virto sausakimšu. Šalia mūsų įsitaisė triukšmingų moterų būrelis, o kai šios pradėjo iš rankinukų traukti įvairią atributiką, netrukus supratome, kad tai mergvakaris. Nesulaukusios, kol atvyks į Edinburgą, jos šventę pradėjo jau traukinyje – gėrė šampaną ir truputį rimtesnius gėrimus, garsiai pasakojo istorijas ir smagiai leido laiką. Negaliu nepaminėti vieno atmintin įsirėžusio vaizdelio – viena iš nuotakos draugių, beje, kokį aštuntą mėnesį besilaukianti, dantimis įnirtingai bandė atidaryti nealkoholinio alaus butelį. Supratau, kad tai ji daro ne juokais ir tikrai ne pirmą kartą. Štai jums ir Anglijos moterys!

20150711 084612

Traukinyje, pakeliui į Edinburgą

Vos išlipę Edinburgo traukinių stotyje, pajutome, kad, lyginant su Londonu, temperatūra nukrito bent dešimčia laipsnių. Tos dienos planas buvo aplankyti Edinburgo pilį. Tai įspūdingo dydžio, iš bet kurio miesto kampelio gerai matoma tvirtovė, pastatyta ant aukštos kalvos, ant vulkaninės kilmės uolos. Pilyje saugoma speciali patranka, pagal kurios šūvius kadaise škotai nusistatydavo laikrodžius. Laikantis senųjų tradicijų, patranka iššaunama ir šiais laikais. Tai pamatyti ir išgirsti galima kasdien tryliktą valandą, išskyrus sekmadienius. Taip skubėjome pamatyti, kaip škotai šūviu pagerbia savo krašto istoriją, bet jis nugriaudėjo vos mums užkopus į kalną. Truputį nusivylėme, tačiau tai nei kiek nesumažino noro pamatyti pilį iš vidaus. Atstovėję ilgą eilę prie bilietų kasos, pagaliau patekome į vidų. Laiku spėjome į nedidelę ekskursiją su gidu, kuris šmaikščiai papasakojo trumpą pilies istoriją. Klausiausi net palinkusi į priekį, nes jis kalbėjo su mano ausiai gan neįprastu škotišku akcentu.

DSCF5217

Pirmos valandos patranka (angl. One o'clock Gun)

Vėliau turėjome į valias laiko išnaršyti visus pilies kampelius. Po to, kai Vestminsterio abatijoje sužinojome, kad Likimo akmuo saugomas būtent Edinburgo pilyje, privalėjome jį pamatyti. Jis eksponuojamas po dideliu stiklo gaubtu, o kartu su juo ant mėlyno aksomo paguldytos didžiausios Škotijos brangenybės – karūna, kardas ir skeptras. Taip bevaikščiodami užklydome į Didžiąją menę ir iškart užvertėme galvas į garsiąsias jos lubas, kurių sijos yra tiesiog suremtos ir sunertos, nenaudojant jokių kitų fiksavimo priemonių. Angliškai tai vadinama hammerbeam roof. Tik vėliau supratome, kad salėje skambanti muzika nėra įrašas, o atliekama gyvai. Labai mielas ir puikų humoro jausmą turintis nedidukas apvalainas vyras, apsirėdęs puošniais senoviniais rūbais, demonstravo viduramžių laikus menančius muzikos instrumentus. Jis ne tik jais grojo, bet ir papasakojo apie juos visokių linksmų istorijų, surengė mums puikų šou. Tik pasibaigus pasirodymui, prisiminėme, kad gidas rekomendavo jo nepraleisti.

Muzikanto pasirodymas Edinburgo pilyje. Instrumetas - Hurdy Gurdy. Šalt. www.youtube.com

Tądien pūtė labai stiprus vėjas, o aukščiausioje miesto vietoje, kur mes ir buvome, siautė tikri uraganai. Kas baisiausia, aš kambaryje palikau savo striukę, manydama, kad tikrai nesušalsiu. Proto bokštas... Nepaisant to, S. būtinai reikėjo apžiūrėti visas patrankas, o aš jau svajojau apie tai, kaip įlįsime į kokį šiltą barą ir skaniai papietausime. Bet iki to dar buvo toli. Laimei, pakeliui pasitaikė vilnonių drabužių parduotuvė „Ness“, kurioje nusipirkau šiltą vilnonį šaliką škotiškais raštais. Susisupau į jį ir gyventi pasidarė jau įmanoma. Leisdamiesi nuo kalno praėjome labai gražią St. Giles‘ katedrą ir pastatą, kur, manoma, gyveno škotų reformatorius John Knox. Eidami namų link, praėjome pro Škotijos parlamentą – kiek keistoką šių laikų pastatą, medžio lapų ornamento stogu. Tačiau, bendrai kalbant, Edinburgas mums pasirodė gražus viduramžiškas miestas. Tą įspūdį sustiprina tai, jog, siekiant išlaikyti architektūrinį miesto vientisumą, net ir šiais laikais pastatai statomi iš smiltainio ir negailima smailių bokštelių, erkerių ir panašių puošybos elementų, kurie man asmeniškai labai patinka.

Kitos dienos rytą supratau, kad turiu temperatūros. Jaučiausi ir atrodžiau gan prastai, bet nusipirkau vaistų nuo peršalimo, įsispyriau sau į užpakalį, susiėmiau ir, po kelių valandų, pajutau pagerėjimą. Visa laimė, kad prasidėjo antroji kelionės dalis, kurioje tikėjausi mažiau vaikščiojimo, daugiau važiavimo, mat tądien išsinuomojome automobilį. Iš pradžių bandėme priprasti prie neįprastos sėdėjimo vietos ir vairavimo ypatumų, bet netrukus S. jau nebetraukė į kairę, o aš priešais save nebeieškojau vairo ir pedalų.

Škotija visame pasaulyje garsėja savo pilimis ir tvirtovėmis, tad maršrutą susidarėme pagal norimų aplankyti pilių buvimo vietas. Pirmasis mūsų taškas buvo Stirlingo miestelyje, kur ant aukšto kalno puikuojasi Stirlingo pilis. Vos išlipome iš mašinos, pradėjo nesmarkiai lyti. Va tada ir pagalvojau: „štai ir prasideda tikrasis Škotijos oras“. Ūpo tikrai nepataisė faktas, kad tądien pilis lankytojams buvo uždaryta, mat reikėjo išvežti nuotekas. Na ir kodėl būtent tą dieną? Pasivaikščioję po Stirlingo pilies kapinaites vėl sėdome į automobilį ir pajudėjome link Loch Leven pilies, tikėdamiesi, kad oras pasitaisys. Taip ir nutiko, kai atsidūrėme vietoje, pro debesis jau švietė saulė. Pilis įsikūrusi nedidelėje salelėje Loch Leven ežere, tad iš pradžių į ją žiūrėjome iš krante esančio parkelio. Kai jau norėjome keliauti toliau, pamatėme link salos plaukiantį nedidelį kateriuką. Informacijos centre sužinojome, kad pilį vis dėlto galima apžiūrėti iš arti ir pasinaudojome galimybe. Iš pilies, kurioje kadaise buvo kalinta Škotijos karalienė Marija Stiuart, šiandien likę tik sienų griuvėsiai. Ten pirmą kartą pamačiau fazaną. Jis juokingai bėgo per pievą pilies kieme, snapelyje našdamasis „Pringles“ traškutį. Po pusvalandžio laivelis atplukdė į salą naują lankytojų grupę, o mus pargabeno į krantą.

DSCF5304

Fazanas, pasičiupęs bulvių traškutį. Loch Leven pilies vidinis kiemas

Kitas mūsų tikslas buvo Glamis pilis. Kadangi neplanuotai užtrukome prie antrojo taško, Glamis vidaus pamatyti nebespėjome, tačiau iš išorės ji tikrai atitinka savo pavadinimą, pamačius ją, išties norisi sušukti „glamorous“ (liet. žavinga). Nors ir labai graži, didelė, pasipuošusi daugybe smailių bokštelių, ji pilnai restautuota ir todėl stokoja tos paslaptingos ir kiek niūrokos nuotaikos, būdingos viduramžių pilių griuvėsiams. Dažnai pilies patalpose rengiamos įvairios šventės, vestuvės, išleistuvių vakarai. Čia galima išvysti ir garsiosios Šekspyro tragedijos „Makbetas“ vaidinimus. Vėliau pasidomėjau, kad vieta pasirinkta ne atsitiktinai, minėtos dramos veiksmas vyko būtent Glamis pilyje. Jau važiuodami čia, pakeliui pamatėme važiuojančią senovinių automobilių koloną. Tik atvykę sužinojome, kad tą savaitgalį jau keturiasdešimtąjį kartą vyko Škotijos transporto paroda (The 40th Scottish Transport Extravaganza). Mums labai pasisekė, nes niekas nebepardavinėjo bilietų, tad nemokamai prasmukome į pačią jos pabaigą. Nors dauguma automobilių jau buvo išvažiavę, dar daug jų, pasipuošusių laimėtojų kaspinais, spėjome pamatyti. S. atrodė kaip vaikas saldainių parduotuvėje, o ir man buvo smagu pamatyti mielus senukus, su pasididžiavimu stovinčius šalia puikiai išsaugotų savo jaunystės automobilių.

senieji vairuotojai

The 40th Scottish Transport Extravaganza. Senieji vairuotojai ir jų "žaislai"

Tą dieną dar turėjome suspėti pamatyti Dunnottar pilį. Kaip džiaugiuosi, kad nuvykome būtent tuo dienos metu, kai pamažu leidosi vakaro saulė. Vaizdai buvo įspūdingi: pakrantė, apaugusi sodriai žalia pieva, uolėtas skardis, atšiaurūs pilies griuvėsiai ant iškyšulio, ruoželis akmenuoto paplūdimio apačioje, klykiančios žuvėdros, skraidančios virš jūros ir parlekiančios į savo lizdus uoloje, ant kurios ir pastatyta pilis. Sunku net apsakyti tą nuotaiką, kuri užplūdo mane visa tai matant. Prieš akis iškilo vaizdas, kaip uolos atbraila eina dama pūsta suknele, vėjas draiko jos plaukus, o ji sustoja ant paties atbrailos krašto ir klausosi bangų mūšos. Nuo tos atbrailos pamatėme uoloje po pilimi natūraliai susidariusią olą. Privalėjome ten nueiti. Nors užrašai sako, kad eiti draudžiama, bet mano giliai paslėptas maištininkas pastūmėjo perlipti neaukštą tvorelę ir nueiti ten. Gerai, kad paklausiau jo, iš ten atsivėrė nuostabus vaizdas. Pasijutau tarsi tikra nuotykių ieškotoja. Visos dienos nuovargio kaip nebūta. Beje, šioje pilyje filmuotas kitų metų pradžioje Lietuvos kino teatrus pasieksiantis filmas „Viktoras Frankenšteinas“ su James McAvoy ir Daniel Radcliffe.

DSCF5349

Dunnottar pilis

Kai pagaliau pajudėjome link viešbučio, jau vakarėjo, tad reikėjo skubėti, nes dar turėjome jį rasti. Pagal žemėlapį, tai turėjo būti namas vidury necivilizuotos vietovės. Ilgainiui autostradą pakeitė siauri vingiuoti keliukai per žalius slėnius ir kalvas. O aš bandžiau įamžinti tuos vaizdus ir filmuodama, ir fotografuodama, kol galiausiai nusprendžiau tiesiog žiūrėti ir mėgautis. Vieniems gražiausias gamtos vaizdas yra žydra pakrantė ir baltas smėlis, kitiems snieguotos kalnų viršukalnės, tačiau man patys gražiausi atspalviai yra sodriai žalia spalva, kuri labiausiai atsiskleidžia ne ryškioje dienos šviesoje, bet besileidžiančioje vakaro saulėje. Ta žalia spalva man suteikia ramybės ir palaimos pojūtį. Būtent tą dieną atsirado vienas iš mūsų juokelių, važiuojant vingiuotu keliuku sušukti: „atsargiai, trūšūkas!”. O jei rimtai, tai dažniausiai Škotijoje mūsų sutikti gyvūnai buvo avys ir triušiai. Pastarieji šokinėjo per kelią tarsi varlės po gero lietaus. Daugumai drąsuolių pavykdavo sėkmingai įveikti šuolį beveik prieš pat mašiną, bet ant kelio matėme ir labai daug nesuspėjusių mažylių.

Kai pagaliau atsidūrėme prie „Alargue Arms“ viešbučio, buvo jau visai tamsu, o dar pradėjo lyti. Tiesą pasakius, išlipus iš mašinos nebuvo labai jauku, nes viešbutis tikrai įsikūręs vidury nieko, aplink tik pievos, kalvos ir miškai. Vis dėlto, viešbutyje buvo šilta ir jauku, o šeimininkas mus maloniai palydėjo į mūsų kambarį. Vėliau dar nuėjome kartu su juo į barą pirmame aukšte, kur be mūsų, dar buvo škotų sutuoktinių pora. Buvome labai išalkę, ir nors laikrodis rodė dešimtą valandą vakaro, mes viltingai paklausėme, ar dar galėtume gauti ko nors užkąsti. Šeimininkas dingo virtuvėje ir po kiek laiko grįžo su dviem porcijomis mėsos guliašo su ryžiais. Buvo labai skanu. Ir ne tik todėl, kad buvome išbadėję, bet ir todėl, kad vyrukas dar jaunystėje mokėsi virtuvės šefo amato, tad maisto gaminimą išmanė puikiai. Pavalgę ir atsigėrę alaus, jau ketinome eiti į savo kambarį užtarnauto poilsio, bet įsitraukėme į labai įdomų pokalbį su škotais. Temų buvo kuo įvairiausių – kelionės, anglų kalbos dialektai, maistas, politika, škotų neigiamas požiūris į Londoną ir daug kitų. Kai pagaliau atsigulėme miegoti savo jaukiame kambariuke, mintyse padėkojau šeimininkui už padorų kiekį minkštų pagalvių ir šiltą patalynę. Tiesiog susmigau į ją ir nugrimzdau į miegą.

Antra straipsnio dalis – jau greitai!