Teatras man patinka, bet jei reikia įvardinti mėgstamus dalykus, jo nepaminiu. Manau, kad į teatrą einu per retai. Renkuosi labai atidžiai - jei apie spektaklį puikiausi atsiliepimai, man visiškai tinka spektaklio laikas, ne per ilga trukmė, tada žiūrėsiu. Tačiau kadangi seniai nebuvau buvusi teatre, ilgai nedvejojusi sutikau su šeimos pasiūlymu nueiti į kažkokį man negirdėtą spektaklį.  

Prieš eidama vis dėlto nusprendžiau pasigooglinti, kur einu. Teatras.lt komentarai negeresni nei Delfi, esą speaktaklis blogiausias, kokį vienas komentatorius yra matęs, o kitas aiškina iššvaistęs 4 valandas savo gyvenimo. Labiau negu „iššvaistė“ mane išgąsdino žodžiai „4 valandos“. Bet bilietai jau buvo nupirkti...

Trumpai apie siužetą: 1938 metais Vienos Didvyrių aikštėje Hitleris paskelbė apie Austrijos anšliusą. 2015 metais Didvyrių aikštė atsidūrė ant Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenos.  Žydų šeimoje (atkreipkit dėmesį į pirmą sąsają su Hitleriu) nusižudo Profesorius. Jis tiesiog iššoka pro langą. Lieka dvi dukros, sūnus, žmona, brolis, tarnaitės (vieną iš jų tarnaite sunku pavadinti - tai greičiau padėjėja). Ką šie žmonės daro po artimojo mirties, apie ką kalba name, pro kurio langus girdėti „Didvyrių aikštės” klegesys.

Pirmoji dalis (1 val. 20 min.) tikrai gali kiek nuvilti. Veiksmas vyksta tik tarp abiejų patarnautojų, viena jų Ponia Citel (Eglė Gabrėnaitė) beveik kalba monologu. Ji vaidina labai gerai, bet viskam, kas pasakoma išreikšti, mano neprofesionalia nuomone, užtenka 45 min vietoj 1 val. 20 min. Kokia mintis? Su skirtingais žmonėmis pabandykite aptarti kontraversišką žmogų, draugą, artimąjį. Ko gero, į jį žiūrėsite skirtingai, kiekvienas matysime vis kitokias to žmogaus spalvas. Vienas, greičiausiai, šviesesnes, kitas - tamsesnes. Nusižudęs Profesorius - puikus pavyzdys, ką žmogus palieka išėjęs, kokius prisiminimus, pamokymus, kokius jo charakterio bruožus atsimena kiti. Profesoriaus jau nebėra gyvo, bet atrodo, kad namuose jis vis dar pagrindinis šeimininkas ir dirigentas.

Žinot tą jausmą, kai per kūną nubėga šiurpuliukai, o kažkur giliai akyse lyg ir ašaros ima kauptis, bet ne todėl, kad liūdna, o todėl, kad stipru. Taip aš jaučiausi žiūrėdama antrą „Didvyrių aikštės“ dalį.

Antroji dalis (1 val.) - 10 balų. Profesoriaus brolį taip pat Profesorių Robertą vaidinantis Valentinas Masalskis čia nuostabus. Nereikia nieko - jokių specialiųjų efektų, jokių šauksmų, šlapinimosi ant scenos - tik vaidybos (aišku, čia tas „tik”, ko gero, nelabai tinka). Žinot tą jausmą, kai per kūną nubėga šiurpuliukai, o kažkur giliai akyse lyg ir ašaros ima kauptis, bet ne todėl, kad liūdna, o todėl, kad stipru. Taip aš jaučiausi žiūrėdama antrą „Didvyrių aikštės“ dalį. Papasakoti, apie ką buvo kalbama, žinoma, aš galiu - nusivylimas visuomene, per mažai veiklia valdžia, žydų diskriminacija - tačiau gabumų ant popieriaus perduoti to jausmo tikrai neturiu. Gali kilti mintis, kad ši dalis atskirai gali būti vienas spektaklis. Bet ne. Iki šios dalies einama pirmojoje - kuriama nuotaika, sužinome, kokia šeima gyvena „Didvyrių aikštėje”, tampame jos dalimi, o jau tada galime klausyti Profesoriaus brolio lyg jis būtų ne tik Profesoriaus dukrų, bet ir mūsų dėdė Robertas.

Apie trečiąją dalį (1 val. 10 min.) labai nesiplėsiu, nors viskas su ja gerai, bet po antrosios dalies smūgio, ši jai tiesiog neprilygo. Ji lyg ir antrosios dalies tęsinys, su tomis pačiomis temomis tik daugiau dėdės Roberto klausytojų.

All in all - labai labai gerai. 4 mano gyvenimo valandos tikrai neprarastos. Tiesa, prie spektaklio praleidau kur kas ilgiau nei 4 val. - jis liko su manimi (bet tai - gerai).

Rekomenduoju, jei pasiilgot tikro spektaklio, tikros vaidybos ir minčių, kurios įeina ir nebeišeina.

Nerekomenduoju, jei ieškot modernių vaidybos formų, norit kažko labai lengvo, jei norit daug veiksmo ar juoko.

Išvada: netikėkit komentarais, net jei jie parašyti teatras.lt puslapyje, nueikit, pažiūrėkit, o tada patys parašykit savo komentarą. 

Išvada: netikėkit komentarais, net jei jie parašyti teatras.lt puslapyje, nueikit, pažiūrėkit, o tada patys parašykit savo komentarą. Profesionaliau apie spektaklį galima paskaityti čia.

P.S. Dėl juoko - nemažai dėdės Roberto išsakytų žodžių tikrai tragikomiški, o publika tiesiogine prasme „žvengė“ - visai smagi esame tauta.

P.S.S. Teatre šokoladinis pyragas neskanus, geriau imkit varškės pyragą.