Шяндeн мycy кемя щвeнтe – яy 110 мeтy, кaй cпayдa гaлимe cкaйтити нe кирилицa, o лoтинищкaйc paщмeнимиc* – visai sėkmingai čia ta graždanka suraičiau sakinį. Tiesa, būsiu sąžininga, užtrukau daugiau nei pusvalandį. Jei mokyklos suole smarkiai pykotės su dama, vardu Istorija, tai, ko gero, vis dar galvojate, kas ta graždanka?

Pamenu, kai to paklausė vienas bendraklasis, istorijos mokytoja pagrasė pirštu, kad tik šiukštu nepainiotume su kitu panašiai rusiškai skambančiu žodžiu „pilietė“. Po tokio pagrūmojimo kur jau čia supainiosi! Tačiau jaučiu pareigą priminti, kas toji graždanka, o tai spaudos draudimo laikotarpiu (1864-1904) caro valdžios įvesti rusiški rašmenys (kirilicos atmaina), kuriais pakeisti lietuviški lotyniški rašmenys.

Štai prieš daugiau nei amžių lietuviai turėjo išmokti šios naujos ir svetimos abėcėlės – rusiškų rašmenų, kuriais pagal po 1863-1864 metų sukilimo pradėtą įgyvendinti „Rusiškųjų pradų atkūrimo“ programą turėjo rašyti visi, nuo mažiausio iki seniausio. Lietuviškai, bet rusiškai.

Programa nepasiteisino, o dar tiksliau, pasitelkus informacinių technologijų specialistų terminų žodyną, kažkur įsimetė bug‘as, arba, gražiai lietuviškai tariant, koją pakišo riktas. Nutiko taip, kad keturis dešimtmečius brukta svetima kalba nedidelei Marijos žemės tautai ne tik kad atsipyko, bet dar ir išprovokavo slaptą tautinį judėjimą už lietuviško rašto ir žodžio lotyniškais rašmenimis išsaugojimą. Tiesa, protestai juk beveik lietuvių tautos nacionalinis bruožas, kaip ir naujai kuriamos darbo grupės bet kokiam klausimui Seime spręsti, tačiau apie tai – ne šįsyk.

1864 metais su generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo, dar skambiai žinomo Koriko vardu, pasirodymu Vilniuje prasidėjo Spaudos draudimo laikotarpis, kuriuo carinės Rusijos valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, lietuviškas mokyklas, ėmė persekioti katalikų tikėjimą. Šios priemonės buvo skirtos įgyvendinti lietuvių asimiliaciją, tačiau sužydėjo mūsų tautos vienybė ir prasidėjo sunkus ir ilgas kovos laikotarpis už savo kalbos, savo rašto, savo tautos išlikimą.

Šis priespaudos laikotarpis visgi lietuvių tautai padovanojo unikalų ir į kitas kalbas sunkiai verčiamą žodį – knygnešys, kurio simboliu tapo Jurgis Bielinis. Šiame žodyje yra ir mano taip mėgiamas „paukščiukas“ – lietuvių kalbos diakritinis ženklas, kurį, tiesa, perėmėme iš čekų. Kaip kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ rašė Vitalijus Michalovskis, lietuviškas paukščiukas arba varnelė (ˇ) pasaulyje daugiau žinomas čekišku pavadinimu haček – kabliukas. Apie 1410 metais šį ženklą išrado ir populiarino čekų teologas ir reformatorius Janas Husas. Manoma, kad varnelė galėjo išsivystyti iš paprasčiausio taško virš raidės. Iš čekų raidyno paukščiukas atkeliavo į slovakų, kroatų, slovėnų abėcėles. Šį simbolį perėmė ir latviai bei lietuviai (č, š, ž). Lietuviškas paukščiuko pavadinimas tikriausiai gimė todėl, kad varnelė primena pakeltus skrendančio paukščio sparnus.

Šiandien mūsų kieme išties šventė – jau 110 metų galime nevaržomai ir laisvai rašyti lietuviškai, raidėmis su „paukščiukais“. Jie atgavo savo laisvę! Tad ir mes bent iš pagarbos mūsų protėvių atliktam kalbos ir tautos išsaugojimo žygdarbiui nesargdinkime savo kalbos ir neįkalinkime vėl į narvą savo „paukščiukų“ – ne tik oficialiuose dokumentuose rašykime ne šveplai, bet ir internete, kuomet rašome komentarą ar dalinamės žinia veidaknygėje, kai rašome žinutę bičiuliui ar netgi kai siunčiame trumpą elektroninį laišką. Lietuvių kalba mus puošia.

Tiesa, šitaip pasipuošt kartais būna nelengva, nes techniškai neįmanoma. Kad ir dėl mūsų tinklaraščio – iš pradžių registravome domeną lietuviškomis raidėmis, tai yra buvome www.keturivĖjai.lt, tačiau amerikoniškas „Facebook‘as“, kuriant tinklaraščio puslapį socialiniame tinkle, griežtai atsisakė pridėti adrese žodį su tuo vienu taškeliu. Turbūt todėl ir sakoma, kad visus taškus reikia dėti ant „i“, nes universali ši balsė, o štai „ė“... Jau lyg ir girdi kažkokį nepasitenkinimo toną.

Jono Jablonskio žodžiai turėtų mums priminti, kad kiekvienas turime šventą pareigą saugoti ir puoselėti savo gimtąją kalbą: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti.“

Be spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo ir kalbos dienos, gegužės 7 d. dar minime ir knygos dieną. Tad šiandienos vakarą užbaikite iškilmingai su labiausiai vaikystėje „suskaityta“ savo knyga. Imkit mane ir skaitykit, o tatai skaitydami permanykit. Jau seni ir dulkėmis nukloti šie žodžiai, tačiau juk tai pirmasis knygos ir žmogaus dialogas lietuvių kalbos istorijoje. Pasikalbėkime!

* Šiandien mūsų kieme šventė – jau 110 metų, kai spaudą galime skaityti ne kirilica, o lotyniškais rašmenimis (lietuviškai, bet rusiškai).