„Google“ ieškau filmo „Nimfomanė“ (I) recenzijos. Nusirašyti neketinu, bet įdomu paskaityti, ar mano mintys labai skiriasi nuo kitų žiūrovų. Viename tinklalapyje manęs klausia, ar man jau 18 metų. Jei ne, recenzijos skaityti neturėčiau. Suprantu, kad to tinklalapio ir mano mintys visiškai skiriasi – tai filmas ne apie lovos reikalus, o pasivaikščiojimas po vienos moters gyvenimo labirintą.

Papasakojus siužetą, skandalingo danų režisieriaus Lars fon Trier „Nimfomanė“ (I) skamba kone kaip kūrybiškas pornografinis filmas. Lauke guli sumušta moteris Džo, kurią randa už ją pora dešimtmečių vyresnis vyras Seligmanas. Jis parsiveda ją namo, paguldo į lovą, kad sveiktų. Jie pradeda šnekėtis. Džo pati pripažįsta, kad ji – nimfomanė.  Ir visiškai apsinuogina prieš vyrą ir prieš žiūrovą. Tiesa, čia neapsigaukite dėl mano žodžių – ji savo drabužių nenusimeta, apnuogina savo vidų.

Režisierius labai aiškiai parodo, kad, jo manymu, nimfomaniją lemia medicina. Džo, dar būdama visai maža mergaitė, analizuoja intymių kūno dalių iliustracijas medicinos vadovėliuose.  Nuo 15 metų ji jau nori išbandyti viską pati. Netrukus su drauge ima skaičiuoti, kuriai pavyks suvilioti daugiau vyrų. Jokio džiaugsmo, atrodo, Džo pergalės jai neteikia. Džo draugė greitai supranta, kad meilė – svarbesnė gyvenimo dalis, tačiau Džo tęsia savo gyvenimo būdą.  Džo draugė buvo turbūt vienintelis žmogus, kuris bent kurį laiką ją lydėjo gyvenimo kelyje. Ji – visąlaik viena arba su „vienkartiniais“ vyrais, kuriems tapti kažkuo daugiau tiesiog neleidžiama. Visi gyvenimo vingiai iki šiandienos, kai Džo kalbasi su  Seligmanu taip ir neatveda. Tam, matyt, skirta II filmo dalis.

Nežinia iš kur, bet istorija pateikta taip, kad, regis, nieko įtempto nevyksta, bet psichologinė įtampa nedingsta. Ją trumpam nuramina pokalbis. Panašu, kad Džo Seligmanui atlieka išpažintį, tarsi nori išpirkti savo kaltes. Aiškinasi jam, nors jis bando jai įrodyti, kad ji – nėra blogas žmogus. Panašu, kad ji nesidžiaugia savo pasirinktu gyvenimo keliu. Merginos veide šypsenos, ko gero, neišvysite nė akimirką per visas 2 filmo valandas. Matyt, neveltui abi „Nimfomanės“ dalys – Lars fon Triero trilogijos „Depresija“ dalis. Po filmo išeinate kaip švelniai gavęs su kuoka per galvą. Tai tas filmas, kurį reikia ne tik žiūrėti, bet ir klausyti, o tada pajusti tų žodžių reikšmę.

Taip, filme nemažai atvirų scenų, tačiau dar kartą pakartosiu, kad filmas – ne apie tai. Ar žinot tą jausmą, kai skaitant knygą ar žiūrint filmą ima atrodyti, kad jūs – veikėjo viduje, kartu su juo bijote, juokiatės, jaučiate? Tokių kūrinių nedaug. „Nimfomanė“ (I) patenka į šią mažumą.

P.S. Antros filmo dalies kol kas taip ir nemačiau. Tikiuosi, proga dar bus.

*Iliustracija – filmo plakatas