Praėjusią savaitę skaitėte pirmąją įspūdžių Londone dalį. Šiandien tęsiu savo pasakojimą.

Penktą dieną iš pat ryto nuvažiavome prie Vestminsterio abatijos. Tai nuostabaus grožio (tiek iš išorės, tiek iš vidaus) gotikinis vienuolyno bažnyčios pastatas, tradicinė Anglijos karalių karūnavimo ir laidojimo vieta. Išties, kur bežengsi žingsnį, užminsi ant antkapinio akmens su kokio nors Anglijos istorijai svarbaus žmogaus mirties data. O visose koplytėlėse ir net praėjimuose gausu sarkofagų su ten palaidotų karališkųjų atstovų ir didikų skulptūromis. Abatijoje galima išvysti ir sostą, kuriame nuo 1308 metų karūnuojami visi Anglijos monarchai. Tradiciškai, karūnavimo metu, po šiuo sostu padedamas Likimo akmuo (angl. Stone of Destiny), kuris amžių amžius buvo naudojamas karūnuojant Škotijos karalius, taip simbolizuojant suvienytą Jungtinę Karalystę. Dabar Likimo akmuo saugomas Edinburgo pilyje, Škotijoje. Paskutinį kartą jis buvo panaudotas 1953 metais karūnuojant Elžbietą II ir vėl bus atgabentas į Vestminsterio abatiją, kai į valdžią ateis naujas monarchas. Vis dėlto, abatiją su virpuliu prisiminsiu dėl Poetų kampelio (angl. Poets‘ Corner), kur išties pajutau praeities literatūros dvasią. Šiame kampelyje palaidota daug garsių rašytojų, tokių kaip Čarlzas Dikensas, Tomas Hardis, sienas puošia memorialinės lentos Džeinei Ostin, seserims Brontėms (Šarlotei, Emilei ir Anai), grindų akmenyse įspausti Džordžo Gordono Bairono, Luiso Kerolio vardai, yra Viljamo Šekspyro monumentas, Viljamo Tekerėjaus biustas ir vitražinio lango stiklas, įamžinantis Oskaro Vaildo vardą. Ilgai sukau ten ratus, skaitydama visas tas pavardes.

Memorialinė lenta seserims Brontėms (Vestminsterio abatija)

Memorialinė lenta seserims Brontėms (Vestminsterio abatija)

Popiet sėdome į metro ir nuūžėme į pietrytinį Londono priemiestį – Grinvičą. Visiems jis labiausiai žinomas kaip nulinio dienovidinio vieta. Manama linija sutartinai brėžiama per buvusią Grinvičo karališkąją observatoriją. Norėdami į ją pasižiūrėti, būtume turėję susimokėti, tačiau ne ką prastesnę vietą nuotraukai atradome šiek tiek žemiau, už observatorijos tvoros. Besileisdami nuo kalvos, ant kurios ir įsikūrusi observatorija, perėjome per parką, kuriame turistus linksmino tuntai drąsių voveryčių. Jos visai nebijodamos priartėdavo prie žmonių per kelis metrus, tikėdamosi skanėstų. Visa laimė, kad turėjome pasiėmę sausainių. Jų dėka gan artimai susipažinau su viena vovere, kuri mandagiai pasiėmė gabaliuką tiesiai man iš rankos ir net leidosi paglostoma. Išėję iš parko prisiminėme Nacionalinį jūrų muziejų. Buvome pasižymėję šį tašką, tačiau eiti neplanavome. Vis dėlto užsukome, nes įėjimas taip pat nieko nekainuoja. Iki uždarymo buvo likę dvidešimt minučių, tad visas sales apžiūrėjome tiesiog bėgte. Įspūdį paliko gerą, tačiau labai nesigailėjome, kad neužtrukome ilgiau. Išėję iš muziejaus, prisėdome „DK Eyewitness“ kelionių gido rekomenduotoje tavernoje ant Temzės upės kranto atsigerti alaus, o prieš grįždami namo, perėjome pėsčiųjų taku, po upe vedančiu į Šunų salą. 1902 metais pastatytu tuneliu į darbą eidavo laivų statyklų darbininkai.

vovere

Draugiška voverė Grinvičo parke

Iš Grinvičo metro atvažiavome į Londono centrą, planuodami jaukiai pavakarieniauti kavinėje ir grįžti namo. Tačiau tuomet paaiškėjo, kad tą vakarą pradedamas 24 valandų metro darbuotojų streikas prieš planus nuo rugsėjo dirbti visą parą. Negaliu sakyti, kad niekas mūsų neperspėjo, visą savaitę girdėjome kažkokį šurmuliavimą dėl uždaromų metro linijų, bet, kaip visada, galvojome, kad čia nieko rimto, skirta ne mums ir neverta kreipti dėmesio. Išlindę iš tunelių pačioje miesto širdyje, netoli Piccadilly Circus, pamatėme gausybę sutrikusių ir namo niekaip negalinčių grįžti žmonių bei vos judančias automobilių spūstis, ir iškart puolėme gaudyti autobuso. O, kad viskas būtų buvę taip paprasta. Nors į gatves išvažiavo du šimtai papildomų autobusų, vairuotojai nebuvo itin draugiški ir paslaugūs. Daugelis tiesiog nestojo stotelėse, savavališkai keitė maršrutus ar išjungę švieslentes baigė darbą. Galiausiai, šešis kilometrus teko pėdinti namo.

Padariau vieną išvadą: geriau nepykdyti metro vairuotojų ir paisyti jų norų, nes vienos dienos streikas sutrikdė visą miesto transporto sistemą, visiškai išmušė ją iš vėžių. Susiklosčiusi situacija iš arti leido pamatyti, koks būtinas metro  mieste, talpinančiame beveik devynis milijonus gyventojų. Net Vilniuje piko valandomis jis visai praverstų. Be to, mane visai linksmai nuteikė Londono metro važiuojantys žmonės. Tiesiog sėdinčių ir spoksančių į tolį mažai, visi kažką veikia: dauguma skaito knygas, naršo telefonus arba klausosi muzikos. Nemažai moterų pakeliui į darbą atlieka savo rytinius dažymosi ritualus. Kartą greta manęs sėdėjusi moteris spėjo susitvarkyti viską: nuo antakių pešiojimo, šešėlių, pieštukų, blakstienų rietiklio ir tušo. Kai metro, lėkdamas per bėgius, taip krato, aš mažų mažiausiai penkis kartus išsibesčiau akį, bet ji – profesionalė.

bus

Metro streiko padariniams sušvelninti į gatves išleido senai pamirštus autobusus

Kitą dieną buvome suvaržyti susiklosčiusios situacijos, tad šiaip taip nusigavę į miesto centrą autobusu, dieną praleidome vaikščiodami po parduotuves. Nors nesu tipinė mergina, parduotuvių maniakė, dievinanti apsipirkinėjimą, bet čia buvo visai smagu, juolab, kai visose vitrinose plakatai skelbė išpardavimus ir nuolaidas. Vargšas mano S. kantriai vaikščiojo iš paskos ir ramstė kampus, įkišęs nosį į planšetę.

Paskutinę dieną Londone nusprendėme praleisti... ne Londone. Nuvažiavome į pačius salos pietus, į Saseksą, prie nuostabios kreidinių uolų pakrantės – Seven Sisters. Jau nepamenu, kada pirmą kartą pamačiau tos pakrantės nuotrauką, bet tas atvaizdas kartas nuo karto švystelėdavo prieš akis ir vėliau: filme „Haris Poteris ir Ugnies taurė“, „Atpirkimas“, dainininkės Cheryl Cole dainos klipe „The Flood“. Visada labai norėjau ten nuvažiuoti ir kai pagaliau tai įvyko, negalėjau patikėti savo akimis, vaizdas atrodė tarsi netikras. Tik kai priėjau visai arti ir paliečiau uolas, baltai ištepti pirštai pagaliau pažadino iš sapno.

Taip ir užsibaigė pirmoji kelionės dalis.  Kitą dieną iš Kings Kroso stoties sėdome į traukinį, vežantį į Edinburgą. Žinoma, suradome devintą su trimis ketvirčiais peroną, tik pro sieną niekaip negalėjau įstumti vežimėlio, todėl Hogvartso ekspreso tąkart taip ir nepamačiau. Tačiau pamačiau jį po kelių dienų, važiuojantį pro šalį. Bet apie tai – kitame straipsnyje, kur papasakosiu apie savo nuotykius Škotijoje. Jei paklaustumėte manęs, kokį įspūdį man paliko Londonas, atsakyčiau, kad likau truputį nusivylusi. Tikėjausi jaukaus miesto, kurio gatvėmis žingsniuoja išraiškingai kalbantys britų džentelmenai, tačiau to nebuvo, nepajutau tikrosios jo dvasios. Tam, tikriausiai, sutrukdė žmonių gausybė, ypač emigrantų ir turistų. Jie neleidžia atsiskleisti miesto išskirtinumui. Apmaudu, bet, norint pajusti tikrąją Angliją, reikia išvažiuoti iš Londono.