Kai paklausiu žmonių apie geriausias jų atostogas, visi jas įsivaizduoja be galo skirtingai: vieni renkasi poilsį prie vandens, kiti nemėgsta gulinėti ir mieliau renkasi aktyvias pažintines keliones, lanko miestus, muziejus ir grožisi architektūra, o dar kitiems – prie širdies arčiau gamtos stebuklai. Nors aktyviai keliauti pradėjau vos prieš metus, regis atradau savo mėgstamą kelionių formatą. Praėjusiais metais taip pavyko susiplanuoti atostogas Italijoje (kelionės įspūdžiai Nr.1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4), panaši išėjo ir šios vasaros kelionė į Didžiąją Britaniją. Vieną savaitę praleidome šurmuliuojančioje Anglijos sostinėje Londone, kitą – nuomotu automobiliu važinėjome po žaliąsias Škotijos kalvas ir slėnius. Žinoma, aš tikrai nieko prieš pabimbinėti paplūdimyje su gera knyga, tačiau, keliaudama svetur, noriu pasisemti kiek įmanoma daugiau įspūdžių. Taigi, kaip man sekėsi Londone?

Nežinau, ar tai laikyti sėkme ar ne visai, bet mūsų kelionė prasidėjo ketvirtą valandą ryto. Nors pažadėjau sau nueiti gulti padoriu laiku, bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tad, kai pagaliau atskridome į Londoną ir persukome savo laikrodžius dviem valandomis atgal, buvo dar toli iki pietų meto. Kitaip tariant, visa diena prieš akis. Kad ir kokie buvome apspangę, visgi negalėjome pramiegoti pirmosios dienos, tad sukaupėme visą ryžtą ir iškeliavome į miestą ieškoti nuotykių. Pagal planą ši diena buvo skirta tiesiog pasivaikščioti, pavėpsoti ir pafotografuoti tuos objektus, kuriems nebūtina skirti daug dėmesio.

Negaliu nepaminėti, kad Londonas mus pasitiko itin nebūdingu sau oru. Saulė plieskė mums į pakaušius, termometras rodė apie 30 laipsnių karščio ir iš pradžių nesupratome, kas čia vyksta ir kodėl, po galais, nelyja. Neįtiksi tam žmogui, lyja – blogai, karšta – irgi negerai. Kad ir kaip ten būtų, nors vangokai, bet iš tos dienos išspaudėme viską, ką galėjome. Galima sakyti padarėme vieną didelį ratą per miesto centrą: praėjome kinų kvartalą (angl. Chinatown), Charing Cross Road (knygų krautuvėlių gatvelę, kurių virtinos pilnos senovinių leidinių ir net pirmųjų leidimų), Trafalgaro aikštę (sausakimšą nuo turistų, besibūriuojančių aplink breiko šokėjus), Kleopatros adatos obeliską (angl. Cleopatra‘s Needle), Golden Jubilee tiltu, palei upę, per Vestminsterio tiltą link Big Ben‘o, pro Vestminsterio abatiją, Parlamento rūmus ir per St. James‘s parką link Bekingemo rūmų ir per Green parką link britiškojo Times Square – Piccadilly Circus. Dieną užbaigėme netikėtai atrastame pub‘e, kur po vieno bokalo tamsaus alaus mane pačios kojos nunešė namo.

Kitą dieną orų prognozės pranašavo lietų (niekada nemaniau, kad taip tuo džiaugsiuos, bet po vakarykštės pirties, tai buvo tikra atgaiva), tad nusprendėme aplankyti du vienas šalia kito įsikūrusius muziejus – gamtos istorijos (angl. Natural history museum) ir mokslo (angl. Science museum). Kiek nustebome, nes gamtos istorijos muziejaus atidarymo prie vartų jau laukė visa žmonių minia. Tačiau stovėti eilėje ilgai neteko, apie dešimtą valandą kartu su visais sugužėjome į vidų. Vos įžengus pro duris, nejučia išsprūdo „ohoo...“, nes pirmas dalykas, kurį pamatėme buvo... Dipis. Šiuo mielu vardu pavadintas didžiulis dinozauro diplodoko skeletas, puošiantis centrinę muziejaus salę. Ne veltui muziejaus tinklalapyje siūloma susiplanuoti savo apsilankymą, nes eksponatų čia tiek daug (apie 80 milijonų), kad visus atidžiai apžiūrėti per vieną dieną yra tikras iššūkis. Visgi mums šiaip taip pavyko (kai kam skyrėme daugiau dėmesio, kai ką pamatėme prabėgomis). Viskam, ką pamačiau, surašyti, neužtektų kelių puslapių, o ir skaityti nebūtų įdomu, reikia viską patiems pamatyti. Tačiau didžiausią įspūdį man paliko didžiuliai dinozaurų, žemės ir vandens gyvūnų skeletai, šalia kurių stovėdamas suvoki tikrąjį jų dydį, ir džiaugiesi, kad su jais nereikia kovoti dėl savo gyvybės.

1 dipis

Dipis - dinozauro diplodoko skeletas (Gamtos istorijos muziejus)

Tą pačią dieną dar spėjome užsukti į netoliese esantį mokslo muziejų. Nors jam neturėjome tiek daug laiko, kiek gamtos istorijos muziejui, bet akis paganyti spėjome. Čia S. buvo įdomiau nei man, bet ir aš apžiūrėjau pirmuosius garo variklius, senovinius automobilius, lėktuvus, raketas ir kitus eksponatus, atspindinčius žmonijos mokslo pasiekimus. Tiesa, ar jau minėjau, kad tądien mūsų aplankyti, beje, kaip ir daugelis kitų geriausių Londono muziejų, yra atviri lankytojams visiškai nemokamai? Baltai supavydėjau mokinukų grupelėms, šmirinėjančioms tarp iš viso pasaulio atgabentų, kruopščiai atrinktų ir išsaugotų eksponatų ir atliekantiems praktines istorijos, geografijos ar biologijos namų darbų užduotis. Labai gaila, bet Lietuvos muziejai negali su jais lygintis nei dydžiu, nei eksponatų kiekiu.

6 vaik paaugl sen

Aš - vaikas, paauglė ir senutė (Mokslo muziejus)

Trečią dieną suplanavome aplankyti istorinę Londono tvirtovę – Tauerį. Labai smalsu buvo dirstelėti į karališkąsias brangenybes ir ginklus. Bet viduje išvydome ne tik jas. Visai nesitikėjome, bet praleidome ten visą dieną, tiek daug ir įdomaus ten yra. Visų pirma, išklausėme valandos trukmės pasakojimą apie šią tvirtovę. Mūsų gidas buvo vienas iš Tauerio karališkųjų sargybinių jeomenų, kitaip dar vadinamų „jautienos valgytojų“ (angl. „Beefeaters“). Tai buvo aukštas stambus vyras tokiu galingu balsu, kad nesunkiai galėjai girdėti kiekvieną jo žodį, net būdamas pačiame minios gale. Dar viena puiki jo savybė – nepaprastas humoro jausmas. Klausydami jo pasakojamos Tauerio istorijos ne kartą prapliupome juoku.

Vakarop, kai jau buvome apėję beveik visas sales, prisėdome vidiniame kieme šiek tiek atsipūsti. Staiga pamatėme porą viduramžių rūbais pasipuošusių muziejaus darbuotojų. Ne iš karto supratome, kad jie kalbasi ne apie darbą, o apie karalienės karūnavimo ceremoniją, įvyksiančią rytojaus dieną, ir, kad visa tai – puikus spektaklis. Netrukus, pasiklausyti susirinko nemenkas lankytojų būrelis, o tarp jų, kur buvus kur nebuvus, išdygo dama pūsta suknele ir iš minios ėmė uždavinėti džentelmenams kompromituojančius klausimus. Pasijutome, kaip laiko mašina nukeliavę kelis šimtus metų atgal ar patekę į kostiuminio filmo filmavimo aikštelę. Tikrai labai linksmas ir išradingas būdas, padedantis lankytojams įsijausti į Viduramžių pilies gyvenimą. Šią idėją galėtų nusikopijuoti ir mūsų muziejai. Įsivaizduokite, kad atėjus į Trakų pilį, jus pasitiktų koks išsipustęs didikas ir pradėtų pasakoti apie kunigaikščio Vytauto puotą.

7 taueris

Vaidinimas Londono Taueryje

Rytojaus dieną nusprendėme skirti muziejui, kurį aplankyti svajojau nuo penktos klasės, kai pirmą kartą pamačiau filmą „Mumija“ ir ėmiau domėtis senovės Egiptu. Tai Britų muziejus (angl. British museum), galintis didžiuotis viena didžiausių kolekcijų pasaulyje. Eksponatai iš Egipto ir Sudano, Graikijos ir Romos, Viduriniųjų Rytų, Azijos, Afrikos, Okeanijos ir abiejų Amerikos žemynų išsamiai atskleidžia žmogaus kultūros ir meno istoriją nuo seniausių laikų iki dabarties. Tai nepaprastai didelis muziejus, kuriam reikėtų skirti daugiau laiko, nei mes turėjome galimybę, tačiau išvydome pakankamai. Man net širdis nutirpo, kai Senovės Egiptui skirtoje salėje už stiklinės vitrinos išvydau Rozetės akmenį, tą patį, kuris prancūzų mokslininkui Ž. F. Šampoljonui padėjo iššifruoti egiptiečių hieroglifus. Nė nenumaniau, kad 1802 metais Britanijos kareiviai jį pavogė iš prancūzų ir atgabeno į Londoną. Dar viena salė (beje, seniausia visame muziejuje), iš kurios niekaip nenorėjau išeiti, buvo Karaliaus biblioteka. Tai asmeninė knygų kolekcija, sukaupta karaliaus Džordžo III, ir Anglijos tautai atiduota jo sūnaus Džordžo IV. Jei knygų lentynos nebūtų buvusios už stiklo, būčiau norėjusi paliesti tuos senovinius odinius viršelius, pavartyti pageltusius puslapius, užuosti tą salsvą senų knygų kvapą... Taip taip, aš kartais uostau knygas... Na ir kas? Išėjome iš muziejaus jau visai vakare, kai darbuotojai bandė mandagiai išprašyti visus lankytojus lauk. Dar pasivaikščiojome didžiuliame Regento parke (angl. Regent‘s park). Nesusilaikėme vienoje įsimylėjelių aiškiai pamėgtoje vietoje prie tvenkinio po medžiais greta kitų neįrašę ir savo inicialų.

Antra straipsnio dalis – jau kitą savaitę!