Vieną vasaros naktį Vilnius kviečiamas panaktinėti „Kultūros naktyje“. Lietingą penktadienį sostinėje buvo tokia geros nuotaikos dozė ir tiek naktinėtojų, kad net lietui teko nusileisti ir trumpam leisti pasidžiaugti vasaros naktimi. Kultūrą stebėjome ir stebėjomės ir mes.

Mes savo kelionę pradėjome nuo Baltojo tilto. Kompaktinių diskų uždanga – „Vasaros CD blykstė“. Pasigooglinus išaiškėjo, kad tai, cituoju „simbolizuoja jaunatvišką maksimalizmą, gerą nuotaiką ir įsimintinas vasaros naktis“.  Kadangi labai dažnai mano meno supratimas apsiriboja „oho/gražu/negražu/įdomu/nesuprantu, kas čia per daiktas“, tai tiek, kiek užmanė kūrėjai, įžiūrėti nesugebėjau. Tačiau tikrai neprieštarausiu, kad vėjo judinama ir neryškią saulės šviesą atspindintys diskai buvo verti bent jau nuotraukos. 

cd2cd1

Pakrante einant link Mindaugo tilto mus pasitiko ir Vilniaus uosto muzika. Paklausėm kelių akordų, kokią minutę patrypėm kojom, bet vos kokie 5 besiklausantys žmonės nepadarė reklamos renginiui ir palydėjusios saulę nujudėjom toliau. Nors prie Midnaugo tilto dėl suprantamų priežasčių labiausiai domino „Aiste Broken Leg“,bet kadangi pati esu kažką pasidarius kojai, užteko ir manęs – Aistė Something Wrong With Leg.

Tarp Nacionalinio muziejaus ir Katedros Šventaragyje su minia įžengėme į „Baltą labirintą“. Ant labirinto sienų užrašyti žodžiai patraukė dėmesį - čia savo tikslą organizatoriai pasiekė - Vilniaus miesto sapno erdvę sukurti pavyko. Tačiau čia visiškai nenusisekė su muzika. Labirinte skambėjo Liaudos Vaitkūnaitės kūrinys  „Vienos stygos giesmė”. Pasirodo, tai buvo pasaulinė premjera, kurios nebuvo girdėti. Suprantama, kad bandant sukurti sapną, muzika negros per visą Katedros aikštę, tačiau ją visiškai užgožė kiti pašaliniai garsai. Smagus p.s. – audeklas, iš kurio labirintas buvo pastatytas, kils į dangų kaip aitvaras.

Įkišom nosį ir į Valdovų rūmų kiemą – į vidų eilė buvo tiesiog per ilga, tačiau sumanymas leisti žmonėms pasidžiaugti muziejumi vieną vakarą nemokamai – puiki. Galbūt ir laukti eilėje nebūtų prailgę, nes kiemelyje  vyko nusisekęs koncertas, tačiau išjudėjom toliau.

Tik išlindus iš Valdovų rūmų išgirdom „Daug pinigų, turėsiu daug pinigų“ – čia klykavo broliai dvyniai prieš kelerius metus bandę laimę „Lietuvos talentuose“. Jų talentas vilniečiams įtiko ir penktadienį, kad pamatytum, kas groja, reikėjo įveikti nemenką būrelį žiūrovų.

Šalia jau buvo ruošiamasi ir cirko pasirodymui. Spėjom jame ir mes sudalyvauti.

cirkas

Kadangi praėjusiais metais pajudėjusios link šviesų, padarėm išvadą „Ten, kur daug šviesų, nebūtinai yra gerai“, šiemet nusprendėme sekti garsu.  Visa garsų gama patraukė į Senąją ledainę Gedimino kalno papėdėje. Ką jau čia apsimetinėt – žiūrėjom, žiūrėjom ir nesupratom, kokį žaidimą čia visi žaidžia. Bet tikrai pastebėjom puikią muziką. O pasirodo, nuo žaidėjų ji ir priklauso - „Sound Shapes“ kubas arba šviečiantis stalas – muzikinis žaidimas. Ant stalo dėliojamos figūrėlės su specialiu kodu. Stalas atpažįsta tą kodą ir paleidžiamas groti atitinkamas garsas. Šį kartą tik žiūrėjome, nežinau, kur po „Kultūros nakties“ nukeliavo stalas, bet kitą kartą norėčiau pažaisti.

Užsukom ir į Bernardinų sodą. Tiesa, apie 22 valandą buvo jau daugiau einančių iš sodo, bet nėra kuo stebėti, čia renginiai buvo skirti šeimoms. Pilies gatvėje kai kurie muzikantai „Kultūros naktį“ pavertė Muzikos diena, bet juk smagu, nors ir ne programoje. Vokiečių gatvėje TEO buvo įrengę savo bevielio tinklo zoną – pastatė gražius šviečiančius burbulus ir, suprantama, leido naudotis bevieliu ryšiu.

Vienas iš nedaugelio mūsų planuotų tikslų buvo OPUS terasa ir  Keistuolių teatro grupė „Vienoj pavasario nakty“. Kadangi „Keistuolių“ negalima nemylėti, tai šis teatralizuotas koncertas ir prajuokino, ir privertė pajudėti. Kaip visada, „Keistuoliams“ – bravo!

opus2

Paskutinis, bet tikrai ne blogiausias mūsų taškas buvo Prezidentūra. 3D instaliacija Vilniuje nebe naujiena – ne viena jau buvo rodyta ir ant Katedros. Gal todėl iš šios tikėjausi daugiau, bet kadangi nusibosti dar nespėjo – gražu pasižiūrėti.