Vasara pralėkė taip greitai, net nepajutau, kaip atėjo ruduo. Vėl rytais pažadinta žadintuvo, jaučiuosi, tarsi pabudusi vidury nakties, iš spintos traukiu šiltesnius rūbus, vos įsėdusi į automobilį jungiu šiltą vėjelį. Ir vėl vakarais apima toks jausmas, kad naktis ateina per greitai ir laikas, kurį gali praleisti tik sau, yra savaitgaliai.

Vieną šaltą ir melancholišką vakarą, susisukau į šiltą vilnonį pledą su karštos arbatos puodeliu ir nejučia prisiminimai nukėlė mane atgal į atostogas Romoje. Pasiėmiau nešiojamąjį kompiuterį ir susiradau kelionės filmukus, padarytus Aee kamera. Kaip aš džiaugiuosi, kad įsigijome šį GoPro broliuką, o gal reikėtų sakyti, ne tokį brangų konkurentą. Kaip ten bebūtų, įsitikinome, kad ši kamera nepamainoma kelionėse. Žiūrėdama filmukus, klausydamasi tų trumpų juokingų pokalbių, mintimis vėl nusikėliau į povestuvinę kelionę. Veidą vėl papuošė šypsena ir viduje pasidarė šilčiau. Prižadėjau sau šiame internetiniame dienoraštyje aprašyti visus kelionės įspūdžius, todėl noriu pratęsti straipsnių ciklą ir papasakoti apie tai, kaip praleidome likusias dienas Romoje.

Panteonas

Trečią dieną mūsų privalomų aplankyti objektų sąraše atsidūrė Panteonas. Tai šventykla, gyvenanti trečią gyvenimą, mat du kartus ją sunaikino ugnis, tačiau ji vis būdavo atstatoma kurio nors imperatoriaus paliepimu. Trečią kartą šventyklą liepė atstatyti imperatorius Hadrianas 125 metais po Kristaus. Tą kartą pastatas buvo pakeistas iš esmės –  fasadas buvo pasuktas 180° kampu ir atgręžtas į šiaurę, o šalia atsirado rotonda. Panteonas tapo toks, kokį jį galime pamatyti dabar, nuvykę į Romą. Iš tiesų pastatas atrodo kiek keistai. Antikinis fasadas su kolonomis atrodo prilipęs prie didžiulės rotondos, kuri iš išorės atrodo tarsi šiuolaikinė observatorija. Šiuo metu šventykla turi katalikų bažnyčios statusą, pavadinimu Švč. Mergelės Marijos ir Visų Kankinių bažnyčia (it. Santa Maria dei Martiri, dar kitaip − Santa Maria della Rotonda).

oculus

Panteonas. Kadras iš filmuko, padaryto Aee kamera

Įėjus vidun, šventykla palieka visai kitokį įspūdį. Pirmas dalykas, kuris krenta į akis – apvali skylė, vadinama oculus (lot. akis), kupolo viršuje, pro kurią dieną į vidų skverbiasi ryškus saulės šviesos pluoštas. Įdomu, kaip atrodo ši salė, kai virš Panteono pakimba pilnas mėnulis. Apėjus bažnyčią palei sieną, mūsų dėmesį patraukė arkoje netoli grindų mirksinti lempelė (greičiausiai ji buvo beperdeganti, tačiau puikiai sukūrė plazdančios ugnies iliuziją), apšviečianti dviejų balandžių skulptūrėles. Skaitydami informacinę lentelę susigaudėme, kad taip papuoštas garsaus renesanso dailininko ir architekto Rafaelio kapas.

Piazza Navona ir Keturių upių fontanas

Vos per penkias minutes atsidūrėme Piazza Navona aikštėje. Ši pailga stadiono formos aikštė knibždėte knibždėjo žmonių, įvairaus plauko menininkų, joje daug krautuvėlių, mažų kavinukių ir ledainių. Tai šių dienų ne tik turistų, bet ir vietinių italų susibūrimo centras. Piazza Navona garsėja savo Keturių upių fontanu. Prisimenant keturis elementus iš Dan Brown bestselerio „Angelai ir demonai“, galėjau pasižymėti trečią varnelę, nes, kaip jau ir supratote, keturios upės - Dunojus, Nilas, Gangas ir La Plata – barzdotų vyrų pavidalu simbolizavo vandenį. Nusprendėme prisėsti ir pasigrožėti šiuo fontanu valgydami didžiulę porciją gelato ledų.

Castel Sant‘Angelo (Šv. Angelo pilis)

Šiek tiek pailsėję ir atsigaivinę, nužingsniavome į kitapus Tibro upės esančią Castel Sant‘Angelo (Šv. Angelo) pilį. Pasak mano jau minėtos knygos, žemėlapyje į kryžių sujungus keturis elementus simbolizuojančių skulptūrų buvimo vietas, jo centre atsiduria Iliuminatų bažnyčia. Visgi Šv. Angelo pilis nėra tikslus to kryžiaus centras, tačiau nenoriu gadinti mistinio žavesio savo pastaba apie slaptosios brolijos žemėlapių netikslumus.

mykolas

Šv. Angelo pilis. Kadras iš filmuko, padaryto Aee kamera

Labiausiai įsiminė audiogido pasakojimas apie ant šios pilies iškeltą angelo skulptūrą. Pasak legendos, VI amžiuje popiežius Gregorijus išvydo viziją, kaip ant tvirtovės nusileidęs arkangelas Mykolas įsidėjo kalaviją į dėklą . Šį apsireiškimą jis suprato kaip maro pabaigos ženklą. Tai simbolizuojanti statula buvo užkelta ant šios pilies. Iš pradžių ji buvo medinė, todėl greitai suiro. Antroji, marmurinė, buvo sunaikinta per apgultį 1379 metais, todėl 1453 metais ją pakeitė marmurinis angelas bronziniais sparnais. 1479 metais ją sunaikino į ją trenkęs žaibas. Naujoji skulptūra buvo pagaminta iš aukso ir bronzos. Deja, 1527 metais angelą išlydė į karinę patranką. Kiek vėliau dienos šviesą išvydo Raffaello da Montelupo sukurta marmurinė skulptūra su bronziniais sparnais (dabar ji pastatyta vidiniame pilies kieme). Galiausiai, 1753 metais pilį papuošė Pierre van Verschaffelt bronzinė angelo skulptūra. Turbūt reikėtų tris kartus patuksenti į medį ir dar tiek pat kartų nusispjauti per kairį petį, bet kol kas ši skulptūra tebestovi.

Labai gaila, kad slaptasis koridorius, jungiantis Šv. Angelo pilį ir Vatikaną turistų akims tą kartą buvo uždarytas. Išėję iš Šv. Angelo pilies pasukome namo per Ponte Sant‘Angelo tiltą. Iš tiesų galėjome paėjėti kelias minutes ir būtume atsidūrę Šv. Petro aikštėje, tačiau susiturėjau. Labai norėjau pasilikti Vatikaną su jo muziejais ir bazilika pačiai pabaigai ir „suvalgyti“ jį, kaip pačią skaniausią vyšnaitę ant itališko gelato ledų deserto.

Vatikano muziejai

Perskaitėme, kad Vatikano muziejus neskubant įmanoma apeiti per keturias valandas, todėl kitą dieną pagailėjome savo kojų (iki šiol visur vaikščiojome pėsčiomis) ir nuvykti iki Vatikano pasinaudojome metro su oro kondicionieriumi. Iš vakaro internetu nusipirkome bilietus į muziejus, bet nespėjome jų niekur atsispausdinti. Laimei, apėję didžiulę, kelis šimtus metrų saulės atokaitoje besidriekiančią laukiančiųjų eilę, sužinojome, kad Vatikanas atviras technologijoms – mus įleido be eilės ir be jokių problemų nuskaitė reikalingą bilieto kodą tiesiog iš planšetinio kompiuterio.

Vatikano muziejus sudaro keturiolika atskirų muziejų, kurių kiekvienas eksponuoja meno dirbinius iš skirtingų epochų. Eidamas iš vienos salės-muziejaus į kitą, jautiesi, tarsi keliautum laiko mašina. Iš pradžių savo paslaptingomis dievybių ir laidojimo ritualų relikvijomis mus pasitinka Senovės Egiptas, tuomet antikiniai graikų ir romėnų meno kūriniai, etruskų kolekcija, krikščioniškojo meno kūriniai (iš viduramžių ir renesanso laikotarpių), labai įdomi žemėlapių galerija, Rafaelio išpuošti keturi popiežiaus Julijaus II apartamentų kambariai ir, galiausiai, žymioji Siksto koplyčia. Žinoma, labiausiai jos ir laukėme. Juk taip smalsu pamatyti vietą, kurioje vyksta konklava. Būtent šio pastato kaminėlis tampa dėmesį prikaustančiu objektu per naujo popiežiaus rinkimus. Visi spėlioja, kokios spalvos dūmas pasirodys: juodas ar baltas?

Prie įėjimo į koplyčią kabo ženklas, perspėjantis prisidengti atviras kūno vietas. Vilkėjau ilgą suknelę, todėl skara prisidengiau tik pečius. Įžengus vidun, akims prireikia laiko priprasti prie prieblandos, tačiau apsaugos darbuotojai neleidžia stoviniuoti – žmonių srautą mikliai nukreipia taip, kad niekas nesistumdytų ir visiems būtų vietos grožėtis šia vieta. Nejučia galvos pirmiausia nukrypsta į lubas, kurias puošia Mikelandželo „Paskutiniojo teismo“ freska. Net sunku patikėti, kad po visų nuotraukų internete ir meno albumuose, pagaliau žvelgi į originalą. Šioje vietoje norėjosi pabūti tyliai, tačiau aplink nuolat šnabždėjosi turistai, o apsaugos darbuotojai vis šūkalojo „silenzio“.

Šv. Petro bazilika

Galiausiai baigėme savo ekskursiją po Vatikano muziejus ir nuskubėjome prie ilgai lauktos garsiosios Šv. Petro bazilikos. Tam, kad užbaigtume odisėją Dan Brown „Angelų ir demonų“ keliais, suradome paskutinį elementą, orą, simbolizuojantį grindinio akmenį su vėjo atvaizdu „West ponente“.

DSCF4149

Šv. Petro aikštė. West ponente

O į Šv. Petro baziliką taip lengvai nepateksi: atstovėjome ilgą eilę prie metalo detektorių, o tuomet turėjome praeiti pro apsaugos darbuotojus, atidžiai tikrinančius, ar lankytojų drabužiai atitinka aprangos kodą. Įėjus vidun, norisi sustoti ir gėrėtis. Visų pirma, akį patraukia pačiame bazilikos centre stovintis didžiulis bronzinis baldakimas, po kuriuo yra įėjimas į požeminius rūsius. Tai yra pagrindiis turistų traukos centras. Nemažai žmonių buriuojasi prie Mikelandželo Pietos ir bronzinės apaštalo Petro skulptūros.

Mums vaikštinėjant po baziliką, visai netikėtai įsijungė šviesos virš pagrindinio altoriaus, užgrojo vargonai ir prasidėjo penktos valandos mišios. Maždaug po pusvalandžio, kai sugalvojome eiti laukan, staiga užtemo dangus, pasipylė stiprus lietus, pradėjo griaudėti ir žaibuoti. Apėmė toks keistas mistiškas jausmas, tarsi tai būtų kokio pasaulinio tvano pradžia, o mes esame pasislėpę saugioje vietoje ir nepasiekiami jokiai stichijai. Laimei, lietus greitai praėjo, oras kiek atvėso, bet mes tuo tik pasidžiaugėme. Dar planavome užlipti į bazilikos kupolą, tačiau darbo laikas jau buvo pasibaigęs, o ir oras nebebuvo tinkamas grožėtis miesto panorama.

Motoroleriu po Romą

Dar nežinodami, kad važiuosime į Italiją, svajojome, kaip būtų smagu ir romantiška pralėkti motoroleriu siauromis senamiesčio gatvelėmis, todėl susitarėme, kad vieną dieną būtinai išsinuomosime saulėje žvilgančią Vespą ir apžiūrėsime Romą tokiu būdu. Penktą dieną mes taip ir padarėme. Internete radome populiariausią ir patikimiausią motorolerių nuomos saloną „Bici & Baci“, esanti netoli Termini stoties, ir išsirinkome juodą Vespą. Būčiau nesupykusi, jei būtume pasirinkę ir kokį paprastesnį bei galingesnį motorolerį, tačiau, kai S. rimtu veidu pareiškė, kad ji gražiai atrodys nuotraukose, kai prie jos pozuosim, nesiginčijau. Pamaniau, kad matyt medaus mėnuo veikia jį taip romantiškai ir nepraktiškai.

Pasivažinėję Romos centre ir pasijutę beveik vietiniais, ekspromtu nutarėme nulėkti iki už trisdešimties kilometrų esantį paplūdimį. Pasistatę savo „žirgą“, nuėjome pabraidyti ir atgaivinti per dieną sukaitusių pėdų. Deja, vanduo buvo toks šiltas, kad net neatgaivino. Nė nepalyginsi su kojas geliančia Baltija. Leidžiantis saulei parvažiavome namo. Padarėme išvadą, kad visi Romos gyventojai yra puikūs vairuotojai. Vairuoja atidžiai ir guviai, į situacijas reaguoja žaibiškai, nors visiškai nesilaiko kelių eismo taisyklių ir greičio ribojimų. Matyt Ferrari tėvynėje visi vairuoja kaip lenktynininkai, nenorėdami padaryti sau gėdos.

bici baci

Važiuojame motoroleriu iš pajūrio. Kadras iš filmuko, padaryto Aee kamera

Šv. Petro bazilikos kupolas

Paskutinę dieną Romoje paskyrėme lipimui į Šv. Petro bazilikos kupolą. Pasitaikė kaip įprasta karšta diena, todėl mintyse meldžiausi, kad nenualpčiau kur nors pakeliui į viršų, nes yra tik vieni siauri laiptai pirmyn ir kiti – atgal. Kelionė aukštyn buvo neilga, vos dvidešimt minučių, tačiau ne visi ir tiek išbūna pirtyje. O čia buvo tikrų tikriausia pirtis – beprotiškai karšta, tvanku ir ankšta – tetrūko vantų. Tačiau pastangos buvo vertos to, ką išvydome. Čia visa Roma atsivėrė kaip ant delno, iš viršaus pamatėme visus tuos objektus, kuriuos per šią savaitę aplankėme pėsčiomis. Atgal lipti buvo lengviau, nors siauri ir pasvirę koridoriai kėlė klaustrofobiją, pakerėti miesto panoramos, nusileidome kaip ant sparnų. Nepraleidome progos dar kartą užsukti į pačią Baziliką ir dar šiek tiek joje pabūti. Iš tiesų, ji turi kažką tokio nepaprasto ir stebuklingo. Ji nepalieka abejingų ir net apsisukę eiti pro duris, dar kartą sugrįžome tyliai pastovėti ir įrašyti jos vaizdą į atmintį.

laiptukai bazilikos bokstas

Laiptai į Šv. Petro bazilikos kupolą. Kadras iš filmuko, padaryto Aee kamera

Na ką, arrivederci, Roma! Žinau, kad dar tikrai čia sugrįšiu. Šis miestas iškart tapo toks savas, kaip gimtasis Vilnius. Paskutinis vakaras buvo truputį ilgesingas, tačiau juk praėjo tik pusė visų atostogų! Todėl, Sardegna, qui io vengo! Laukite tęsinio apie nuotykius Sardinijos saloje. Pažadu, tai jau bus mano paskutinis straipsnis iš Italijos.