Vardan tos Lietuvos vienybė težydi! Nebe pirmus metus keliauju su draugais giedoti mūsų - lietuvių - tautiškos giesmės, gimusios Rusijos generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo-Koriko Lietuvoje inicijuoto spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis laiku. Ir visada - visada! - giedant paskutinę himno eilutę, nugara nusirita šiurpuliukai, apima pasididžiavimo jausmas, o balsas tarsi pats skamba sodriau ir keliskart stipriau. Galingi mes, kai esame vieningi. Ir iš tiesų - himnas po vieną neskamba!

Šiemet liepos 6-ąją vėl gražiai paminėjome Valstybės arba Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Vakaro laukė ne vienas - vėl, kaip ir kasmet, susibūrę Vilniaus Vinco Kudirkos aikštėje, trauksime odę savo tautai ir šaliai. Vieniems himno giedojimas tokiu būdu yra pramoga, juk, žinia, žmonėms visada reikia duonos ir žaidimų. Tai ir puiki proga išeiti į sostinės centrą su šeima, praleisti laiką kartu kokybiškai. Bet tai ir daugiau, nei pramoga. Tai - meilė, pasididžiavimas, tapatybė, tikėjimas, išsaugojimas. Mano akys nuoširdžiai grožėjosi senoliais, kurie himno rinkosi giedoti su iškrakmolytais ir preciziškai išlygintais tautiniais rūbais. Negali nesižavėti tradicija! O jų turime labai puikių, jas derėtų saugoti, būtų gerai dar ir vienam kitam iš savos kartos įskiepyti. Būtų dar geriau, kad tuo šis geranoriškas darbas nesibaigtų, o virstų įsipareigojimu ainiams, kurie galėtų jausti TĄ pakilėjimą viduje. Todėl šįsyk reikėjo kiekvieno lietuvio, nesvarbu, kad ir kur jis bebūtų, šiaurės ar pietų pusrutulyje, balso. Ne referendumui su šalies bankroto kvapeliu, ne naujos valdžios išsirinkimui, net ne kokios nors scenos žvaigždučių muzikinei dvikovai. Šįsyk reikėjo kiekvieno balso, jo skambesio, o lietuvių nuo seno būta dainingų. Toli pavyzdžių neieškokime - sutartinės, kurios įtrauktos į UNESCO sąrašą kaip kultūrinis paveldas. 

Būtent liepos 6-ąją vėl prisiminiau, kad gera gyventi Lietuvoje! Gera gyventi Vilniuje! smagu pamatyti kitas šalis ir miestus, susipažinti su kitų tautų kultūra, bet sugrįžti namo visada gera. Būtent mes ir kuriame savo šalį, visi, kurie tikime, ieškome naujų idėjų ir jų adaptavimo mieste ar šalyje, stengiamės ne vien dėl savo labo, bet ir dėl kitų, kad jiems būtų gera čia gyventi. Ne žodžiais, o darbais Tėvynę mylime. Na, bent jau taip turėtų būti pagal idealų scenarijų. 

Himno giedojimas Vinco Kudirkos aikštėje

Kiek galime pirmauti savižudžių skaičiumi Senajame žemyne, juk užsitarnavome lyderio poziciją turėdami sparčiausią internetą, daugiausiai aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių, pirmaujame ir su ES lėšų įsisavinimu. Nuskambės kaip koks lozungas, plyšaujamas iš tribūnos, bet tiesa ta, kad kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia. Netingėk, dirbk, svajok, tikėk savo norais, ieškok būdų jiems suteikti fizinį pavidalą, dešimt kartų krisk ir užsigauk, bet išmok atsikelti, nes nuėjus šitą kelią ateina laikas įdėto darbo rezultatui. 

Todėl niekada nesuprasiu tų žmonių, kurie neišbandę n + k būdų, kaip pasiekti savo užsibrėžtus tikslus arba jų visai net neturėję, garsiai deklaratyviu tonu pareiškia, kad Lietuvoje gyventi blogai, kad svetur ne tas žodis kaip geriau, o dar jau iki gyvo kaulo nusibodę ne dėl tokios Lietuvos kovojau arba prie ruso buvo geriau. Ką gi, tada sėkmės - Rusijos taigoje vietos užteks visiems norintiems. Pradėkime gyventi su laiku ir keiskime savo požiūrį, daugiau pozityvumo mumyse ir net neabejoju, kad norinčių pasilikti padaugės. Taigi, būkime vieningi. Aukime milžinais!