Štai ir įpusėjo pirmasis pavasario mėnuo, o vitaminų ir saulės šviesos išsiilgęs mūsų organizmas, palūžęs ima reikalauti poilsio. Dažniausiai – viruso ar peršalimo pagalba kelioms dienoms paguldo mus į patalą. Dar mes labai mėgstame pakankinti save socialiniuose tinkluose apžiūrinėdami draugų paviešintas nuotraukas iš egzotiškų šalių. O tada, desperatiškai ieškodami idėjų artėjančioms vasaros atostogoms, klaidžiojame po kelionių agentūrų internetinius puslapius. Pelnyto poilsio laukti būtų kur kas lengviau, jei jau dabar nuspręstumėte, kur norite nukeliauti ir po truputį pradėtumėte viską planuoti. O aš turiu jums vieną idėją, kuri gali tapti puikiu sprendimu šią vasarą.

Beveik prieš pusmetį dalinausi įspūdžiais iš kelionės į Italiją (I dalis, II dalis, III dalis). Trumpai priminsiu, jog pirmąją savaitę praleidome Romoje, kurią skersai išilgai išvaikščiojome pėsčiomis, lankydami muziejus, bažnyčias, kitus istorinius paminklus ir, žinoma, pietaudami jaukiuose tradicinio maisto restoranėliuose bei skanaudami itališkus gelato ledus. Antrąją atostogų savaitę nusprendėme pravėdinti galvas gaiviame pajūrio vėjyje ir pasigrožėti Sardinijos gamta.

Nusileidę salos sostinės, Kaljario, oro uoste, išsinuomavome automobilį ir nuvažiavome tiesiai į mūsų laikinus namus. Tai buvo vieno labai malonaus sardiniečio, surasto per būstų nuomos sistemą Airbnb, kelių kambarių kotedžas su terasa ant stogo. Mes gavome jaukų kambariuką su atskira vonia ir išėjimu į vidinį kiemelį. Virtuve ir poilsio zona turėjome dalintis su kito greta esančio kambario gyventojais, tačiau tą savaitę ten niekas nebuvo apsistojęs ir mes karaliavome vieni.

Dar Lietuvoje susidarėme pačių gražiausių paplūdimių sąrašą ir pažadėjome sau pamatyti juos visus, kad pagaliau ir mes turėtume savo nuotraukų to balto smėliuko ir iki skausmo žydro vandens fone. Mūsų planas buvo kasdien aplankyti vis kitą Sardinijos paplūdimį, pernelyg nenutolstant į šiaurę. Kadangi Kaljaris įsikūręs pietuose, apatinę salos žemėlapio dalį iki pusės išmarginome taškiukais su pažymėtomis vietomis. Papusryčiavę sėsdavome į automobilį ir grįždavome tik vėlai vakare.

Poetto paplūdimys

Į Sardiniją atvykome ryte, todėl, vos susipažinę su būsto šeimininku ir pasidėję daiktus, nusprendėme lėkti prie jūros. Pirmą dieną nenorėjome toli važiuoti, todėl nutarėme pagulinėti pagrindiniame Kaljario paplūdimyje – Poetto. Maloniai nustebome, kai šeimininkas įdavė mums porą gultų ir didelį skėtį, kad, pasak jo, be reikalo nešvaistytume pinigų jų nuomai.

Atvažiavę prie Poetto, vos radome vietos pasistatyti automobilį. Iškart supratome, kad prie jūros negalėsime įsikurti toliau nei už pusės metro nuo kaimynų. Vis dėlto, nužingsniavome į paplūdimį ir pamatėme, kad buvome visiškai teisūs. Negana to, dar ir smėlis pasirodė kažkoks pilkas, o jūra purvina. Trumpai tariant, Palanga per didžiuosius vasaros karščius. Susižvalgėme ir, apsisukę ant kulno, grįžome prie mašinos.

Kodėl paminėjau šį paplūdimį savo straipsnyje? Ogi todėl, kad visai nedaug trūko, kad visą savaitę būtume praleidę tik prie jo. Toks buvo pirminis planas. Gerai, kad jis pasikeitė – išvengėme nusivylimo.

Porto Giunco paplūdimys

Žemėlapyje vos už 50 kilometrų nuo mūsų buvo pažymėtas Porto Giunco paplūdimys Villasimius miestelyje, todėl, nieko nelaukę, nurūkome ten. Automobilį pasistatėme netoli eukaliptų miškelio, kur tarp retai augančių medžių ant smėlio buvo talpiai prigrūsta kitų automobilių. Kita vertus, ši vieta mūsų nenuvylė – smėliukas baltas, jūra žydra ir žmonių nelabai daug. Šis paplūdimys dar vadinamas Dviejų jūrų paplūdimiu, nes siauras smėlio ruožas iš vienos pusės supamas jūros, o iš kitos – Notteri tvenkinio, ypač pamėgto rožinių flamingų. Dešinėje, ant kalvos stūkso apgriuvęs Porto Giunco bokštas, pastatytas 1578 metais tam, kad iš toli būtų galima pamatyti atplaukiančius piratų laivus.

Cala Domestica paplūdimys

Kitą dieną suplanavome nuvažiuoti apie 90 kilometrų į salos vakarus, kad pamatytume vieną gražiausių Sardinijos paplūdimių – Cala Domestica, kurio pavadinimas, išvertus iš italų kalbos, reiškia „namų įlanka“. Paplūdimys apsuptas kalkingų uolų ir kopų, pasipuošusių kvapnia augmenija, baltas smėliukas susimaišęs su nedideliais akmenukais, o jūros vanduo yra visų įsivaizduojamų mėlynos spalvos atspalvių – nuo šviesiai žydros prie kranto iki sodriai mėlynos gilumoje.

Pasirodo, iki 1940 metų šioje vietoje buvo kasami ir sandėliuojami įvairūs mineralai, kuriuos vėliau laivais plukdydavo svetur. Kaip įrodymą, netoliese pamatėme išlikusių pastatų griuvėsius. Kalnakasiai taip pat prakasė praėjimą iki nedidelio ir visiškai uždaro paplūdimio, vadinamo Caletta (it. įlankėlė). Iš pradžių įsitaisėme pagrindiniame paplūdimyje, bet tądien buvo labai vėjuota ir didelės bangos neviliojo lipti į vandenį. Caletta iš ten nesimatė, bet mes apie ją nieko ir nežinojome, tačiau, po kurio laiko, akies krašteliu pamačiau, kaip žmonės lipa ant uolos su visa manta ir pakraščiu kažkur eina. Susidomėjome ir nuėjome paskui juos. Vietomis eiti buvo gan sunku, netgi pavojinga, tačiau buvo verta. Prieš akis atsivėrė mažytis rojaus kampelis – baltas smėlis, saulės atokaita ir  jokių bangų.

Kai pavargome nuo saulės vonių ir ėmė vakarėti, užlipome į kitoje pusėje esantį pusiasalį, kur pačiame viršuje stovi vienišas Ispaniškasis bokštas. Kvapą gniaužiantis vaizdas – abu paplūdimiai, jūra ir tolumoje besidriekiančios kalvos – atsidūrė kaip ant delno.

Cala Domestica

Cala Domestica, www.keturivejai.lt nuotr.

Tuerredda paplūdimys

Rytojaus dieną sėdome į automobilį ir pusantros valandos važiavome į pačiuose salos pietuose įsikūrusį Tuerredda paplūdimį. Buvo graži saulėta diena, todėl greitai pasiklojome pledą, išsiskleidėme skėtį ir nuėjome maudytis. Vanduo buvo toks skaidrus, o dugnas toks lygus, kad, net ir toli nuplaukęs nuo kranto, su nardymo akiniais S. matė mane po vandeniu juokingai maskatuojančią „šuniuku“. Buvo labai smagu, todėl net nepajutome, kaip praleidome ten gan ilgą laiką. Išlipę į krantą, savo vietą radome tik pagal skėtį, kuris, beje, vos laikėsi, nes mūsų pledas buvo visiškai užneštas smėlio. Pasirodo, pakilo stiprus vėjas, kuris pustė smilteles, skraidino skėčius ir plastikinius maišelius. Bandėme įgyvendinti inžinerinį sprendimą ir, paguldę skėtį, pasidaryti užuovėją, tačiau vėjas buvo stipresnis. Kai prisivalgėme smėlio ligi soties, nutarėme nuvažiuoti pasižiūrėti kito paplūdimio, vos už kelių kilometrų nuo Tuerredda.

tuareda 2015

Tuerredda, www.keturivejai.lt nuotr.

Su Giudeu paplūdimys

Po penkiolikos minučių jau statėme automobilį didelėje stovėjimo aikštelėje. Susimokėjome prižiūrėtojui (nors, iš tiesų ten galėjo būti tiesiog atsitiktinis vyrukas) ir pajudėjome link paplūdimio. Mums pakeliui iš kairės esantis tvenkinys Stangioni de su Sali tą dieną buvo nusekęs, bet internetas pilnas nuotraukų, įrodančių, kad medinis takelis ne veltui iškeltas ant pastolių. Jis gelbsti nuo grėsmės sušlapti kojas anksčiau, nei pasieksi jūrą.

Pakrantė labai sekli, todėl šį paplūdimį labai mėgsta šeimos, turinčios mažų vaikų. Dėl tos pačios priežasties jis patiko ir man. Baltas smėliukas ir šviesiai žydra, beveik visiškai permatoma jūra, kur kelias minutes eini gilyn, kol sulauki, kad vanduo sušlapintų bent apatinę maudymosi kostiumėlio dalį. Priešais, iš vandens iškilusios kelios uolos, kurias nesunkiai galima pasiekti pėsčiomis. Aplink jas mėgsta plaukioti aštuonkojai, sardiniečių dialektu vadinami Su Giudeu. Nuo jų ir kilo tų uolų ir viso paplūdimio pavadinimas.

Su Giudeu

Su Giudeu, www.keturivejai.lt nuotr.

Su Nuraxi (Barumini)

Pabudę kitą rytą supratome, kad stiprus vėjas ir saulė yra puikus derinys, kai nori nieko nepajusdamas nusisvilinti odą iki ryškiai raudono, net švytinčio, atspalvio. Su skausmo išraiškomis veide nusprendėme tą dieną kuo mažiau būti saulėje. Prisiminėme, kaip draugai pasakojo apie neaiškios paskirties bokštelius, vadinamus noragais. Pasirodo, Baruminio miestelyje, įsikūrusiame viduriniojoje salos dalyje, yra atrasta visa tokių pastatų gyvenvietė, 1997 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Noragais vadinami Noragų (Su Nuraxi) civilizacijos gyventojų statiniai, kurių ypatybė yra ta, jog jie pastatyti iš didelių akmenų, nenaudojant jokio cemento, molio ar kitokios klijuojančios medžiagos. Baruminio miestelyje išlikęs pagrindinis pastatas, kuris, kaip manoma, buvo tvirtovė, nes jos sienose paliktos šaudymo angos, o viduje iškastas geriamo vandens šulinys. Kartu su gide siaurais laiptukais buvome nusileidę į patį tvirtovės centrą. Lipome labai atsargiai, nes užsižiopsojus buvo įmanoma prasiskelti galvą į atsikišusį akmenį ar užkliūti už grindų nelygumų. Apžiūrėję tvirtovę iš vidaus, užlipome į patį viršų. Iš ten pamatėme, kad aplink pagrindinį pastatą glaudžiai susispietę apvalūs namukai, iš kurių dabar likusios tik sienos, o kai kurių – tik pamatai, todėl visas miestelis atrodo kaip keistas ornamentas.

Su Nuraxi

Su Nuraxi, www.keturivejai.lt nuotr.

Capo San Marco paplūdimys

Kai atsisveikinome su gide ir kitais ekskursijos dalyviais, dar nenorėjome važiuoti namo, tad pasukome į salos vakaruose, maždaug už 90 kilometrų nuo Baruminio miestelio, esantį Capo san Marco iškyšulį. Aštuntame amžiuje prieš mūsų erą šioje vietoje finikiečiai buvo įkūrę Tharros miestą, o iškyšulys tarnavo kaip saugus krovininių laivų uostas, kol čia apsigyveno romėnai. Šiandien čia likę miesto griuvėsiai: pastatai, gatvės, kapavietės, netgi dvi korintinės romėnų šventyklos kolonos. Buvome šiek tiek pavargę nuo panašių griuvėsių, todėl nepirkome bilieto ir nuėjome pasivaikščioti prie jūros.

Paėjėję gabalą kelio pakrante, grįžome atgal į pagrindinį taką. Pakilome į kalniuką ir pasiekėme ispaniškąjį San Giovani bokštą. Kai išėjome į atvirą vietą, prieš akis atsivėrė nuostabus vaizdas – iškyšulys su atodanga, apaugusia sodriai žalia augmenija, apsuptas ryškiai mėlyno vandens. Iš vienos pusės pakrantė skalaujama didelių bangų, o iš kitos – užuovėjoje vanduo lygus kaip stiklas. Pamažu besileidžianti saulė išryškino visas gamtos spalvas, kurių niekaip negalėjau užfiksuoti fotoaparatu. Teliko ryti vaizdą akimis ir mėgautis.

Toje vietoje, kur iškyšulys daro lanką, užsiropštėme ant uolos ir prisėdome užkąsti. Tai buvo pati gražiausia vieta, kurioje esu kada nors gyvenime valgiusi sausainius. Apėmė ta nuostabiai melancholiška nuotaika, kai norisi kuo ilgiau pabūti, bet turi važiuoti namo, ir žinai, kad, greičiausiai, daugiau niekada čia nesugrįši. Tačiau turėjome tikslą nužingsniuoti iki pat iškyšulio galo, kur stovi švyturys. Ten uolos ir aukštas skardis, nuo kurio pažiūrėjus žemyn matai, kaip į akmenis negailestingai daužosi bangos. Metas važiuoti namo, nes rytojaus dieną mūsų laukė didžiausias kelionės iššūkis.

Capo San Marco

Capo San Marco, www.keturivejai.lt nuotr.

Cala Goloritze paplūdimys

Cala Goloritze, 1995 metais įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą, laikomas gražiausiu, bet ir sunkiausiai pasiekiamu Sardinijos paplūdimiu. Navigacija parodė, kad iki šios pakrantės teks važiuoti keturias-penkias valandas, o po to apie dvi valandas eiti pėsciomis per uolas. Atsikėlėme penktą ryto, o po valandos jau buvome kelyje. Nors atstumas ganėtinai nedidelis, apie 160 kilometrų, tačiau didžioji kelio dalis serpantinais vingiuoja per kalnus, todėl automobilių stovėjimo aikštelę, iš kurios turėjome pradėti žygį, pasiekėme tik priešpiet.

Persiavėme patogesnius batus, susikrovėme kuprines ir pradėjome žingsniuoti. Iš pradžių kilome į kalną ir stambūs akmenys atstojo laiptus, o vėliau visą kelią leidomės žemyn. Vietomis ėjome nedidelių judančių akmenų danga, kuri pereidavo į smėlėtą miško takelį, kartais tekdavo net įsikibti į medžius ar uolas, nes kelias tapdavo labai status. Virš galvų ėmė kilti aukštos uolėtos kalvos, o danguje nebuvo nei vieno debesies. Į paplūdimį ėjo daug drąsuolių, tačiau visi mus lenkė, nes aš labai bijojau paslysti ant aštrių akmenų ir nusitarkuoti savo sėdynę.

Cala Goloritze 1

Pakeliui į Cala Goloritze, www.keturivejai.lt nuotr.

Kai jau atrodė, kad kelionė niekada nesibaigs, maždaug po poros valandų pajutome druskuotą jūros dvelksmą ir iš už medžių pasirodė „Bounty“ reklamos vaizdelis. Aš turbūt taip ir būčiau stovėjusi pražiota burna, jei S. nebūtų paraginęs mediniais laiptukais nusileisti žemyn, prie jūros. Kai vaizdas sukelia euforiją, vėliau labai nesinori sakyti ką nors blogo, tačiau galbūt kam nors pravers mano praktiškas patarimas, kurio pati negavau. Įsimeskite į kuprinę guminius batelius, nes čia tikrai nerasite švelnaus smėliuko, o tik nedidelius nugludintus akmenukus, kurie skaudžiai sminga į padus, ir slidžią uolą, ant kurios ir pasiklojome rankšluosčius.

Pamatyti laukinį Cala Goloritze paplūdimį galima ir kitu būdu: nedideli kateriai plukdo turistus palei šį pakrantės ruožą, tačiau iššokti iš valties ir atplaukti iki kranto griežtai draudžiama. Mums būnant ten, atplaukė keletas laivelių, kurie nepaprastai skaidriame vandenyje atrodė taip, tarsi sklandytų ore. Jų keleiviai smalsiai dairėsi, fotografavo ir mojavo besimaudantiems žmonėms.

Labai gaila, bet negalėjome pabūti ilgiau nei trejetą valandų, nes mūsų laukė ilgas kelias namo. Kaip bebūtų keista, kopti atgal man buvo kur kas lengviau. Šįkart mes pralenkėme visus bendrakeleivius ir prie automobilio atsidūrėme trumpiau nei per pusantros valandos. Negaliu apsakyti, kaip tada jaučiausi. Aš, kuri gyvenime nėra ėjusi sudėtingesniu nei miško takelis keliu, įveikiau nemenką atstumą, nepasidaviau silpnumo akimirkai ir neatidaviau savo džentelmenui kuprinės, nesiskundžiau, nenualpau ir neparkritau. Tada didžiavausi savimi. Ir dabar didžiuojuosi.

Kai vėl navigacijoje įvedėme trumpiausio maršruto paiešką, ji mums parodė kelią autostrada, kuriuo važiuodami namie atsidūrėme per dvi valandas. Iš pradžių iškeikėme Google maps baisiausiais žodžiais, nes ryte galėjome keltis bent porą valandų vėliau, bet paskui pasijutome netgi dėkingi, kad taip nutiko. Juk važiuodami nuobodžiu greitkeliu, nebūtume pamatę serpantinų, kalnų ir skardžių. Visa ta diena buvo kaip vienas didelis nuotykis. Jei galėčiau, viską pakartočiau taip, kaip buvo, nieko nekeisčiau.

goloritze 2015

Cala Goloritze, www.keturivejai.lt nuotr.

Scoglio di Peppino paplūdimys

Paskutinė atostogų diena kaip tyčia buvo debesuota, tačiau mes visvien nuvažiavome į Scoglio di Peppino paplūdimį, esantį už valandos kelio nuo Kaljario. Pusdienį praleidę prie jūros, susiruošėme keliauti namo, nes debesys visai užtraukė dangų ir pasidarė netgi vėsoka.

Mūsų kambario šeimininkas jau pačią pirmą dieną mums pasiūlė nueiti į netoliese esantį restoraną „Jambalaya“. Paskutinį vakarą užsukome ten atšvęsti puikių atostogų pabaigos. Labai maloni padavėja atsiprašė, kad neturi meniu anglų kalba, tačiau mes nebuvome priekabūs lankytojai ir mielai sutikome su jos siūlytais patiekalais ir vynu. Įpusėjus vakarienę sužinojome, kad netrukus prasidės koncertas, ir iš tiesų, ant nedidelės scenos pasirodė dainininkė, saksofonistas ir kontrabosistas. Koncertas buvo puikus. Grįžome vėlai, tad greitai susikrovėme daiktus ir atsigulėme miegoti. Laukė ankstyvas skrydis į Lietuvą.

Na, kaip jums ši vasaros atostogų idėja?