Peiliai, du scenos vidury tįsantys vyrų kūnai, ašaros, našlė motina ir, žinoma, mergina ir jos vieniša meilė - taip trumpai galėtume apibūdinti jauno ir talentingo lietuvių režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus kūrinį „Kruvinos vestuvės“, žiūrovų teismui pirmą kartą atiduotą 2014-ųjų sausį. 

Spektaklis sukurtas pagal žymaus ispanų poeto ir dramaturgo Federico Garcia Lorca garsiųjų tragedijų pirmąją trilogijos dalį. Anot valstybinio Vilniaus mažojo teatro anotacijos apie spektaklį, F. G. Lorcos kūryba primena likimo galią - neišvengiamybę, visur tykančią mirtį, uždraustą meilę – tai vienos pagrindinių F. G. Lorca pjesių temų. Tačiau čia vis tik ne kaip su filmo tęsiniais - jų retai pasitaiko teatro scenoje.

Trumpai apie siužetą. Pjesės ašis - jaunos, nelaimingai vedusį vyrą įsimylėjusios merginos (akt. Indrė Patkauskaitė)  pasiruošimas savo vestuvėms su nemylimu pusbroliu bei vestuvių puota, kurios metu ir nutinka tragedija. O juk tragedijos pagrindas ir yra, kad džiaugsmas ir skausmas eitų koja kojon! Po visa deginančios, žmogų naikinančios abipusės meilės ir jos išsivadavimo, pabėgant iš savų vestuvių nuo jaunikio (akt. Tomas Stirna), jaunosios dabartis ir ateitis - du vyrai - krinta nuo vienas kito rankos. Širdgėla tarsi leitmotyvas vis primenamas žiūrovui, būtent šis jausmas sujungia dvi, žinoma, savaip kenčiančias moteris. Širdgėlai amžius - ne kriterijus. Ribos tarsi nebelieka.

Aktorių monologai sužavi, ypač kai juos sako bene tobulai (nors iki tobulumo visada yra kur stengtis) savo darbą ir profesijos vingrybes išmanantys Lietuvos scenos aktoriai. Remiantis kafehauzas.lt pateiktais F. G. Lorcos vertimais, jaunosios monologas mane tiesiog sužavėjo, užbūrė gebėjimu jausmus perteikti žodžiu, tik plunksnos ir, ko gero, teatro meistras gali tai perteikti žiūrovui (jaunosios žodžiai, teisinantys jos moralės nuopuolis):

Taip, aš pabėgau su kitu! Pabėgau! Ir tu būtumei pabėgus. Aš buvau moteris, kuri degė karšta ugnim, mano siela dabar pilna žaizdų viduj ir išorėj. Tavo sūnus man buvo vandens srovelė, – iš kurios aš tikėjausi vaikų, žemės ir išsigelbėjimo. O tasai kitas buvo tamsi upė, užgožta šakų,  kuri šaukėsi manęs nendrių šnaresiu ir bangų šniokštimu. Bet aš nuėjau paskui tavo sūnų, juk jis buvo šaltas upokšnis, – o anas siuntė paskui mane paukščių pulkus, trukdė man eiti, aptraukdavo šerkšnu mano žaizdas, dvelkė šalčiu į nelaimingą išsekusią moterį, ugnies nuglamonėtą merginą. Suprask, aš to nenorėjau! Nenorėjau! Aš veržiausi pas tavo sūnų, ir jo neapgaudinėjau, bet ano rankos pastvėrė mane lyg jūros bangos. Anksčiau ar vėliau jos vis tiek būtų nusinešusios mane, net jei būčiau pasenusi ir visi tavo sūnaus vaikai būtų įsikibę man į plaukus!".

Spektaklį vainikuoja tarp dviejų nelaimingų moterų atsiradęs saitas - tai širdgėla, kuri lieka tapus našle, netekus brangiausio turėto ar to, kuris turėjęs būti saugiu prieglobsčiu, kuriame nurimsta visos degančios meilės paliktos žaizdos. Bendras likimas tampa priežastimi atleisti ir suprasti, susijungti. Todėl paskutinė scena tarp gedinčios motinos ir gedinčios žmonos - susikibimas rankomis - tarsi lava iš ugnikalnio iššauna netikėtai ir lėtai. Lėtai slinkdama palieka savo pėdsaką, apgaubia žiūrovą susitaikymo atmosfera.

Vietos individualiai interpretacijai tikrai palikta, tad tik pirmą kartą į spektaklį atėjęs žiūrovas galės pasakyti, kad viskas čia ir taip aišku. Kaip ne pirmą ir tikrai ne dešimtą spektaklį mačiusi žiūrovė, galiu pasakyti du dalykus: kai išeini tylėdamas iš salės ir nerandi žodžių, kuriais galėtum prabilti į bičiulius bei galvoje kaip kaleidoskopo paveikslėlius matai pagreitintą  veiksmą, ką tik nutikusį scenoje, vadinasi, aktoriaus tikslas pasiektas; antras momentas, kaip žmogų, kuris pats prieš metus pradėjo pamažu suprasti, ką reiškia būti rampos šviesoje, tylėti užkulisiuose, persiimti kolegų vaidinamų personažų emocija, o juolabiau, kiek sunkaus darbo reikia įdėti, kad žiūrovas kažką išsineštų iš tų kelių valandų įvairių scenų ir dialogų, persipynusių su monologais, spektaklio auditorija mane paralyžiavo.

"Einam, einam tik greičiau, nespėsim palto pasiimt",- girdėjosi šnabždesiai iš pakampių, kurios ėmė bruzdėti ir kilti iš vietų, kol dar net uždanga nespėjo nusileisti. Nejaugi taip sunku skirti bent 5 minutes savo brangaus gyvenimo, įsprausto į veidaknygės rėmus, laiko ir atiduoti pagarbą aktoriams, kurie sukūrė šventę tavo, žiūrove, akims?! Gėda. Labai gėda, kad taip ir neišmokome per 25 atkurtos nepriklausomybės metus gerbti meno, esą jei jau susimokėjau už bilietą, tai tu, mielas aktorėli, ir linksmink mane, priversk pajausti nors kažką toje visko mačiusioje, išpestėtoje sieloje. Nors gal čia supratimo problema? Neva svetimo skausmo nereikia. Dar nežinau. Visgi labai noriu tikėti, kad žiūrovas su laiku užaugs ir supras, kad plojimai yra žiūrovo padėka aktoriui, tik neverbalinė, jai nereikia žodžių.

Mintis mano paprasta - gerbkime tuos, kurie kuria. Jie juk kuria mūsų gyvenimą, jie kartais gali sugrįžti į praeitį ar nuklysti į ateitį, ar išvis paraleliai egzistuojančius pasaulius. O mes be jų to padaryti negalime, bent jau ne taip kokybiškai. 

Applause! Applause!

[optional image description]