Mėgstu žiūrėti filmus kino teatre. Nors bilietai labai brangūs, bet kartais leidžiu sau šią pramogą ir, pasiėmusi didelę dėžutę sūrių spragėsių, patogiai išsitiesiu minkštame raudono aksomo krėsle prieš milžinišką ekraną. Šįkart mane sudomino režisieriaus Wally Pfister trileris su mokslinės fantastikos elementais - „Viešpatavimas“ (angl. „Transcendence“).

Daktaras Vilas Kasteris (aktorius Johnny Depp) yra genialus mokslininkas, dirbtinio intelekto specialistas, kartu su savo komanda siekiantis sukurti technologinį singuliarumą, arba jo paties žodžiais tariant, „viešpatavimą“ – superintelektą, savo galimybėmis pranoksiantį visus didingiausius žmonijos protus kartu sudėjus. Apie savo tyrimus jis pasako uždegančią kalbą mokslo konferencijoje. Vienas skeptikas iš auditorijos užduoda klausimą: „Taigi jūs norite sukurti dievą, savo paties dievą?“. Į jį Vilas atsako: „O ar tai nėra tai, ko žmogus visada siekė?“. Kai kurie filmo vertintojai šiame atsakyme apie žmonijos siekius įžvelgia net ir biblinę reikšmę – paragavę pažinimo vaisiaus Adomas ir Ieva įgauna teisę patys interpretuoti kas yra bloga, o kas gera, Babelio bokštą statę žmonės norėjo pasiekti dangų ir būti arčiau Dievo.

Po minėtos konferencijos Vilą peršauna ekstremistų grupės, pasivadinusios „Revoliucine nepriklausomybe nuo technologijų“, narys. Ši grupuotė įvykdo dar kelis išpuolius jo dirbtinio intelekto kompiuterių laboratorijose. Nors iš pradžių Vilas jaučiasi visai gerai, paaiškėja, kad kulka savyje turėjo radioaktyvių medžiagų, kurios užkrėtė organizmą ir jam gyventi liko ne daugiau kaip mėnuo.

Netekusi vilties, jo žmona Evelina (aktorė Rebecca Hall) sugalvoja planą, kaip perkelti Vilo sąmonę į kvantinį kompiuterį, kuris buvo jų projekto tyrimo objektas. Vilo geriausias draugas Maksas Votersas (aktorius Paul Bettany) abejoja, ar tai yra išmintinga, tačiau Evelina pasiekia tikslą. Maksas bando perspėti Eveliną, sakydamas: „Praėjo 15 minučių nuo perkėlimo, o jis jau nori prisijungti prie Volstryto tinklo? Tai ne jis. Išjunk!“. Tačiau mylinti žmona nieko nenori girdėti, išvaro Maksą ir netgi perkelia savo vyrą į internetą, taip suteikdama jam daugiau galios.

Visai netrukus, Maksą užkalbina Bri (aktorė Kate Mara), vadovaujanti „Revoliucinei nepriklausomybei nuo technologijų“. Grupuotės nariai pagrobia jį ir laiko nelaisvėje tol, kol galiausiai įtikina jį prisijungti prie jų. Vyriausybė taip pat sunerimusi, ką šis dirbtinis intelektas žada daryti toliau, ir planuoja sustabdyti Vilą, o po to suversti visą kaltę grupuotei.

Pasinaudodamas savo naujai atrastomis virtualiomis galiomis, Vilas nusprendžia sukurti technologinę utopiją. Pats būdamas internete, jis gali operuoti milijonais dolerių, todėl į savo sąskaitą perveda didžiulę pinigų sumą ir nusiperka vidury dykumų esantį apleistą miestelį, Braitvudą. Dykumoje, po žeme, įrengia milžinišką laboratoriją, kurioje samdyti mokslininkai atlieka tyrimus medicinos, energetikos, biologijos ir nanotechnologijų srityse. Evelina labai džiaugiasi prisidėdama prie šių naujų pasiekimų, nes jos didžiausia svajonė – pakeisti pasaulį, kad jame visiems būtų geriau gyventi. Tačiau, laikui bėgant, Evelina ima bijoti to, kaip panaudojamos nanotechnologijos. Nanodalelės suleidžiamos į žmogaus kūną ir neregiai vėl gali matyti, luošiai vėl gali vaikščioti, sužeistieji tuoj pat pagyja, bet per šias daleles Vilas gali prisijungti ir valdyti šių žmonių mintis ir veiksmus.

FTB agentas Donaldas Bakenonas (aktorius Cillian Murphy), padedamas vyriausybės mokslininko Jozefo Tagerio (aktorius Morgan Freeman), ruošiasi sustabdyti Vilą, nes jo dirbtinis intelektas per kompiuterines technologijas labai greitai paplito visame pasaulyje. Pasipriešinimo grupuotė sukuria kompiuterinį virusą, kuris sunaikintų Vilo pradinį kodą, tačiau kartu su juo ir visą technologinę civilizaciją. Jei nepavyktų apkrėsti šio superintelekto, anksčiau ar vėliau neliktų nei vieno žmogaus, kuris nebūtų šio tinklo dalimi. Tačiau tai taip pat reiškia, kad oro tarša, ligos ir mirtis nustotų egzistavusi.

Šis filmas nagrinėja visame pasaulyje dabar labai aktualią temą – sparčiai besivystančios technologijos yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, mažų mažiausiai padaranti jį patogesnį, tačiau pernelyg platus jų panaudojimas galimai kelia grėsmę visai žmonijai. Aš kalbu apie transhumanizmą – judėjimą, pasisakantį už mokslo ir technologijų panaudojimą žmogaus protinėms ir fizinėms galimybėms pagerinti. Šio judėjimo šalininkai teigia, kad ilgainiui žmonės galės transformuoti save į daug daugiau sugebančias būtybes ir tokie dalykai, kaip liga, negalia, senėjimas ir netgi mirtis, bus išvengiami. Priešininkai yra visi tikintieji, nes transhumanizmas atmeta religiją ir propaguoja nemirtingumą, neigia žmogų kaip Dievo kūrinį ir Dievo atvaizdą. Taip pat dėl pasisakymų už eugeniką, eutanaziją, kontracepciją, transseksualumą, sulaukiama neigiamos bioetikų reakcijos. „Viešpatavime“ ši nuomonių priešprieša atsiskleidžia kaip ant delno.