Praėjusią savaitę skaitėte pirmąją įspūdžių Barselonoje dalį. Šiandien tęsiu savo pasakojimą.

Ketvirtą mūsų kelionės dieną nusprendėme aplankyti tai, kuo Barselona garsėja labiausiai. Iš tiesų tai, apie ką žmonės pirmiausia pagalvoja, kai išgirsta žodį Barselona. Tai architektas Antoni Gaudi ir garsioji jo bažnyčia Basilica de la Sagrada Familia. Apie šią bažnyčią žinojau tiek, kad ji buvo architekto viso gyvenimo tikslas, kad jo statyboms jis skyrė visą savo laiką, kartais pamiršdamas miegoti ir valgyti. Paklaustas, kodėl statybos vyksta taip lėtai, jis juokaudamas atsakydavo: „mano klientas niekur neskuba“, tačiau tiesa ta, kad statybos finansuojamos tik iš žmonių aukų. Po architekto žūties po tramvajaus ratais, pagal Gaudžio paliktus eskizus statybos darbai vyksta ir toliau, Barselonos gyventojai laiko garbės reikalu pabaigti šį darbą ir tikisi tai padaryti iki šimtųjų Gaudžio mirties metinių 2026 metais.

Atsidūrus prie Sagrada Familia, pirmiausia nustebina aukštis, supranti, kodėl ji taip gerai matoma miesto panoramoje. Tačiau šis statinys neužgniaužia kvapo ir neprikausto žvilgsnio taip, kaip kitos mano matytos Europos bažnyčios: Vestminsterio abatija Londone, Šv. Petro bazilika Vatikane, Strasbūro katedra. Arba tos, kurias norėčiau pamatyti: Milano katedra, Notre-Dame katedra Paryžiuje ar Santa Maria del Fiore katedra Florencijoje. Galbūt nesu objektyvi, nes man labiausiai patinka gotika, tačiau Sagrada Familia man pasirodė tiesiog... keista, kitokia, tarsi cukrinis meduolis ar šlapio smėlio pilis su apvarvėjusiais bokštais. Gerai įsižiūrėjus, jame gausu biblinių ir Kristaus kančios motyvų, šventųjų skulptūrų, ne veltui ji skirta šventajai šeimai, tačiau visa tai glaudžiai siejama su gamta. Šis modernus pastatas visas aplipdytas smulkiomis detalėmis su gyvūnų ir augalų motyvais, kas būdinga Art Nouveau architektūros krypčiai. 

Sagrada Familia

Sagrada Familia

Pasisukiojus lauke, pasidarė labai smalsu sužinoti, kaip šis statinys atrodo iš vidaus. Štai čia antras šansas padaryti neišdildomą įspūdį irgi nepavyko. Pasijutau tarsi dailės galerijoje ar modernaus meno muziejuje. Vyraujanti balta spalva, netaisyklingos formos medžių kamienus imituojančios kolonos, viršuje išsišakojančios ir remiančios lubas, altoriaus vietoje – kažkoks didelis paplūdimio skėtis, apkabinėtas šviečiančiomis lemputėmis, po kuriuo pakabintas nukryžiuotasis. Vienintelis dalykas, kuriantis grožį – tai vitražiniai langai. Saulės šviesa, besiskverbianti pro ryškių spalvų langų stiklus, nudažo grindis ir sienas šešėliais. Nesu tikinti, tačiau tiek maža jauki bažnytėlė, tiek didinga katedra sukelia manyje tą susikaupimo, pagarbos ir aukštesnės jėgos buvimo jausmą. Tik išėjusi laukan supratau, kas dar joje buvo ne taip. Niekas joje nesielgė kaip bažnyčioje, visi kalbėjo garsiai, aptarinėjo aplinką ir rodė pirštais, elgėsi tarsi tikrai būtų muziejuje.

Visai kitokį įspūdį paliko netoli Sagrada Familia esantis senų ligoninių Hospital de la Santa Creu i Sant Pau pastatų kompleksas, suprojektuotas modernisto architekto Lluís Domènech i Montaner ir pastatytas 1901-1930 metais. Kartu su Katalonų muzikos rūmais (Palau de la Música Catalana), jis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą kaip Art Nouveau architektūros stiliaus šedevras. Iki 2009 metų šiuose pastatuose veikė ligoninė, tačiau dabar jis jau neatlieka savo tikrosios paskirties, veikia kaip muziejus ir kultūros centras. Po kai kuriuos pastatus galima pasivaikščioti. Tiek interjeras, tiek eksterjeras gražūs, spalvingi, padailinti vitražų, mozaikų, o vidiniai kiemeliai sutvarkyti ir jaukūs.

Hospital de la Santa Creu i Sant Pau fasadas

Hospital de la Santa Creu i Sant Pau fasadas

Tądien aplankėme dar vieną rekomenduojamą objektą – Parc Güell. Tai Gracia rajono pašonėje esantis parkas, kurio įkūrėjas Eusebi Güell paprašė savo gero draugo, jau tapusio Katalonijos modernizmo veidu, Antoni Gaudi, suprojektuoti dizainą. Taigi dar vienas Gaudžio fantazijos vaisius. Šįkart mano vidinis skeptikas truputį atsipalaidavo, nes visos tos minkštos, apvalios formos, spalvingos mozaikos, gamtos motyvai, nenudailintų lipdytų akmenų turėklai ir viadukas šios karščio nualintos gamtos apsupty visai tinka. Tiesa, į šį parką atėjome kiek iš šono, tad nematėme bene gražiausio parko vaizdo nuo centrinio įėjimo tarp dviejų „meduolinių“ namelių. Taip pat nesutikome mokėti už bilietą, kad galėtume užlipti ant pagrindinės terasos vingiuotais mozaikiniais turėklais, nuo kurios ir yra padaryta garsioji kelionių agentūrų puslapiuose pateikiama ir Barseloną gražiausiai reprezentuojanti nuotrauka.

Nuotr. planetcruise.co.uk

Nuotr. planetcruise.co.uk

Kadangi jau taip nutiko, kad visa diena buvo skirta Gaudžiui, atėjome pasižiūrėti į dar vieną su juo susijusį pastatą, vadinamą Casa Batllo, kuris, kaip ir netoliese esantis La Pedrera (Casa Milà) yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. Tai labai įdomus, spalvingas ir neįprastų formų pastatas, vietinių vadinamas kaulų namais (Casa dels Ossos), nes fasado balkonai išties primena tuščias akiduobes, plonos kolonos ir didžiųjų langų rėmai išraižyti tarsi kaulai, ovalūs langai su vitražais tarsi kokie augalų lapai, vijoklių motyvai taip pat nupiešti ir per visą sieną. Čia galima įžiūrėti ir daugiau simbolių, pavyzdžiui, drakoną ir kardą, įsmeigtą jam į nugarą. Vienas bokštelis tarsi rankena, o spalvotos stogo čerpės – žvynuota drakono nugara. Pasirodo, Šventasis Jurgis ir drakonas yra svarbūs Katalonijos simboliai, nes Jurgis buvo šio regiono šventasis. Casa Batllo savininkas buvo turtingas žmogus, dar ir labai norėjęs išsiskirti ir pasipuikuoti. Jis pateikė Antoni Gaudi užsakymą, sukurti jo namo, pastatyto aukštesniosios klasės mėgstamame bulvare Passeig de Gracia, dizainą. Jis norėjo, kad architektas atnaujintų, papuoštų ir padidintų jau pastatytą namą. Manau, šiam tikrai pavyko padaryti jį išskirtinį, šis pasakų namelis tikrai papuošė gatvę.

Casa Batllo pastatas

Casa Batllo pastatas

S. visą laiką spirgėjo, kad po Barseloną nori pasivažinėti motoroleriu, tad kitą dieną išsinuomavome mielą mažą Peugeot Tweet. Po puikių pusryčių mūsų jau pamėgtame „Elsa y Fred“ restoranėlyje, pirmą kartą išsiskyrėme su T&M, susitarę susitikti ant Tibidabo kalno. Mes turėjome užbirbti savo naująja transporto priemone, o mūsų draugai – užsikelti funikulieriumi. Būtume galėję lažintis, kad mes užvažiuosime greičiau ir turėsime ilgai jų laukti ant kalno, bet dėl ne itin patogaus Barselonos eismo, užvažiavome gal tik penkiolika minučių anksčiau. Truputį apie eismą. Kažkada internete radau nuotraukų rinkinį su miestais iš viršaus ir labiausiai mane nustebino būtent Barselona, nes iš paukščio skrydžio ji atrodo kaip kvadratėlių jūra. Atrodo, kad miesto architektai tiesiog ėmė, liniuote subraižė miesto planą ir padalino pastatus į taisyklingos formos kvartalus. Vaikštant po miestą pėsčiomis, susigaudyti nesunku, gali susiskaičiuoti, už kiek kvadratėlių reikės sukti į kairę ar dešinę, kad pasiektum norimą objektą. Tačiau Barselonos gyventojai aiškiai labai mėgsta vienpusį eismą, tad, norint nuvažiuoti iš taško A į tašką B, tenka važiuoti kampais, kaip sename „Trono“ filme, o jei netyčia pravažiuoji norimą tašką (kas dažnai pasitaiko, kai esi ne vietinis), tenka važiuoti kvadratais, kad sugrįžtum, negali paprasčiausiai apsisukti. Dėl šios priežasties, ant S. galvos atsirado ne vienas žilas plaukas, nes kurį laiką niekaip negalėjome išvažiuoti iš miesto, kad patektume ant Tibidabo kalno.

Kai, vis dėlto, ištrūkome iš miesto ir serpantinais pradėjome kilti į kalną, prasidėjo visas smagumas. Kylant aukštyn, po truputį pradėjo vertis visas miestas, tolumoje pasimatė jūra. Tai buvo tarsi užuomina, kokią panoramą pamatysime nuo kalno viršaus. Kai kelias ėmė statėti, atrodė, kad mūsų motoroleriukas jau nebeužtemps mūsų į tikslą ir turėsime patys jį užsistumti, bet galiausiai mums pavyko. Tiesa, nuo pusės kelio važiavau įsivyniojusi į rankšluostį, nes, suklaidinta labai karštos dienos, neįvertinau, kad ant kalno gali būti šaltoka. Susiruošiau tik kaip į paplūdimį, į kurį po to ir turėjome važiuoti, o vėjas darėsi žvarbokas.

Kai susitikome su T&M, jie irgi atrodė patenkinti kelione, tad drąsiai galime rekomenduoti abu šiuos būdus pakilti į Tibidabą. Ant šio kalno verta užsiropšti dėl kelių priežasčių. Pirmoji yra neogotikinė Temple Expiatori del Sagrat Cor bažnyčia. Pradėta statyti ispanų architekto Enric Sagnier 1902 metais ir pabaigta jo sūnaus Josep Maria Sagnier i Vidal po beveik šešiasdešimties metų. Mintis imtis projekto pastatyti čia katalikų bažnyčią kilo po to, kai pasklido gandas, kad šioje vietoje protestantai nori pastatyti savo maldos namus arba čia gali iškilti viešbutis ir lošimo namai. Vis dėlto ant kalno viršūnės šalia bažnyčios glaudžiasi atrakcionų parkas, iškilęs čia 1899 metais verslininko Salvador Andreu iniciatyva. Tai antroji priežastis čia apsilankyti. Kai kurie atrakcionai vis dar veikia, kaip pavyzdžiui raudonas lėktuvėlis, besisukantis ratu ant didelio krano ir sėdintiems kabinoje sudarantis įspūdį, kad skrenda virš miesto. Šis atrakcionų parkas yra vienas seniausių pasaulyje vis dar veikiančių parkų. Vis dėlto, jei kas nors paklaustų mano nuomonės, aš atsisakyčiau kiek groteskiškai atrodančių senovinių atrakcionų ir palikčiau tik baltą gotikinę bažnyčią su à la Rio de Žaneiro laiminančiuoju Jėzumi viršūnėje. Kaip ten bebūtų, nuo Tibidabo kalno, o ypač nuo bažnyčios bokšto, atsiveria nepakartojamas Barselonos vaizdas. Į vieną pusę – miestas ir jūra, į kitą – žalios kalvos ir slėniai su nedidelėmis gyvenvietėmis.

Pasigrožėję Barselona iš viršaus, vėl atsisveikinome su T&M. Jie nusprendė aplankyti Parc del Laberint d'Horta parką, o mes – motoroleriu nuvažiuoti į paplūdimį Platja de la Nova Mar Bella. Jei atvirai, po to kai pamačiau nuotraukas iš parko, dabar rinkčiausi pasivaikščiojimą ten. Vaizdai tikrai romantiški – gyvatvorių labirintas, baseinėliai, fontanėliai, dailios pavėsinės su kolonomis – įsikūnijęs neoklasicizmas ir romantizmas. Mudviem su S. po smagaus adrenalino kupinos kelionės motoroleriu žemyn nuo kalno, kai atrodė, jog kokio posūkio galime neišvairuoti ir nuskristi žemyn, teko vėl kvadratais pervažiuoti per miestą, tad jūrą pasiekėme kaip tik tada, kai užslinko debesys ir pasidarė vėsoka. Suvalgę bandelių ir pasiklausę bangų mūšos, patraukėme namo. Vakare visi išėjome pavakarieniauti į jūros gėrybių restoraną „La Muscle Muscleria“. Šįkart gavome staliuką lauke. Pakėlėme vyno taures už puikiai praleistą laiką ir už paskutinį vakarą Barselonoje, mat kitą dieną laukė kelionė namo.

Rytojaus dieną nusprendėme iki skrydžio praleisti prie jūros, niekur neskubėti, pasimėgauti saule, kuri Lietuvoje rugsėjo mėnesį jau visai nebešildė. Prieš skrydį dar užsukome į didžiausią Barselonos turgų La Boqueria nupirkti lauktuvių namiškiams. Kai prieš porą dienų lankėmės čia pirmą kartą, ši vieta padarė didžiulį įspūdį. Prekystaliai nukrauti įvairiaspalviais egzotiniais vaisiais, daržovėmis, mėsos gaminiais, įvairių formų ir rūšių sūriais, įspūdingo dydžio jūros gėrybėmis, kepiniais ir kitais maisto produktais. Tąsyk vaikštinėjome po jį kaip po muziejų. Ne veltui jis įtrauktas į privalomų pamatyti objektų sąrašą. Nesusilaikėme, prisipirkome įvairių vaisių ir drauge išragavome. Būtent čia sužinojau, kad prinokęs mangas neturi atsiduoti pušies sakais, o figos gali būti skanios ne tik šokolade. Deja, kartais mūsų prekybos centruose baisoka bandyti ką nors egzotiškesnio, geriau likti prie seno gero lietuviško obuolio, nes taip paprasčiausiai saugiau. Tądien ilgai negaišome, pasičiupome skanios vietinės vytintos dešros ir patraukėme į oro uostą.

Pagaliau atėjo lemiamas momentas pasakyti verdiktą. Na, ar tikrai nėra čia ką žiūrėti? Kalbant apie lankytinus objektus, galima sutikti, kad jų kaip tik pakanka toms penkioms dienoms, kurias mes praleidome šiame mieste. Tačiau kartais svarbiausia ne tai. Kartais svarbesnis yra tas jausmas, kuris apima būnant tam tikroje vietoje ir žmonės, su kuriais išgyveni tas geras ir nepamirštamas emocijas. Ši kelionė buvo truputį kitokia nei ankstesnės, šiek tiek labiau atpalaiduojanti, šiek tiek labiau gurmaniška ir mano atmintyje Barselona išliks kaip naujai užsimezgusios draugystės miestas.