Turbūt nesu sutikusi nei vieno žmogaus, kuris, grįžęs iš Barselonos, nešūkautų iš susižavėjimo ar šykštėtų pagyrų šiam Katalonijos miestui. Tad, kai S. sužinojo apie ten vyksiančią programuotojų konferenciją ir pasiūlė man vykti kartu bei keletą dienų paatostogauti, negalėjau nepasinaudoti šia proga.

Protingiausias sprendimas buvo S. nuskristi pirmam, o aš turėjau atvykti po poros dienų, jau pasibaigus konferencijai. Dar niekada neskridau viena, bet skrydis buvo tiesioginis, tad pasakiau sau, kad bėdų tikrai nekils. Juo labiau, kai su manimi turėjo skristi ir S. kolegos mergina. Kita vertus, ši aplinkybė man irgi kėlė šiokį tokį nerimą, mat man ganėtinai sunku užmegzti pokalbį su nepažįstamu žmogumi. Aš tiesiog paniškai bijau tų nejaukių tylos pauzių ir klaidžiojančio žvilgsnio, karštligiškai ieškant įkvėpimo abiems tinkamai pokalbio temai. Raminau save, kad, visiškai pakaks apsikeisti mandagumo frazėmis ir galėsiu ramiai įnikti į savo „Meistrą ir Margaritą“. Tačiau įvyko tai, ko mažiausiai tikėjausi. Mano skaityklė taip ir pragulėjo ant kelių net neįjungta, o mano kompanionė taip ir neišsitraukė ausinuko. Visą skrydį gyvai prašnekėjome apie keliones, mokslus, darbus, istoriją ir dar daug kitų temų. Negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi, nes ši kelionė mane suvedė su puikia mergina, kurią jau dabar drąsiai galiu vadinti savo drauge.

Nusileidusias oro uoste mus pasitiko mūsų pasiilgę mylimieji. Kadangi jie jau kelias dienas gyveno Barselonoje, buvo labai įdomu sužinoti, koks gi pirmasis įspūdis. O tada S. driokstelėjo su savo pasakymu: „ai, nėra čia ką žiūrėti“. T. ir M. šiame mieste lankėsi jau ne pirmą kartą ir tikrai nemanė, kad čia taip jau nėra ką žiūrėti, tad natūralus jų atsakas į tai – nepritariantys žvilgsniai ir pasiryžimas įrodyti priešingai. Susitarėme, kad T&M aprodys mums Barseloną savo stiliumi. S., kaip visada, buvo nusiteikęs skeptiškai, o aš tvirtai tikėjau, kad, kai nori ir ieškai, visada gali surasti, ką pamatyti, o Barselona – tikrai ne išimtis.

Taigi, ilgai negaišome ir iškart keliavome pasidėti daiktų į savo naujuosius namus. Šįkart su S. norėjome truputį pataupyti ir išsinuomavome kiek pigesnį būstą. Vieta buvo tikrai nebloga, ganėtinai netoli centro, tačiau, atidarius duris, tiesiog užgniaužė kvapą. Užgniaužė tiesiogine prasme, nes visas butas buvo paskendęs smilkalų dūmuose. Kiek vėliau sužinojome, kad butas kartais būna paskendęs ir šeimininkų, meniškos sielos pankų, rūkomos „žolės“ dūmuose. Bet, juk pigesnė nuoma yra pigesnė nuoma. Prasisklaidžius dūmams, pamačiau ir patį butą – gausybė rytietiškų statulėlių, skambaliukų, margų kilimėlių ir panašių dalykų, kuriuos galima pamatyti kokioje indiškų prekių parduotuvėje. Laimei, kvapo mūsų kambaryje nesijautė, jis buvo mažas, bet švarus ir tvarkingas, tad priežasčių skųstis kaip ir nebuvo.

Pasidėję daiktus vėl susitikome su T&M. Visi buvome gerokai praalkę, tad patraukėme į vieną jau patikrintą vietelę, kur galima suvalgyti šviežių midijų ir kitų jūros gėrybių. Restoranėlis vadinasi „La Muscle Muscleria“. Vietos lauke buvo užimtos, tad teko nusileisti į pusrūsį. Ten irgi buvo gausybė žmonių, o tai geras ženklas. Nors pats restoranas truputį primena valgyklėlę, maistas ir aptarnavimas ten puikus. Prisipažinsiu, midijų ragavau pirmą kartą ir sušlamščiau jas su didžiausiu pasimėgavimu. Labai norėčiau ką nors panašaus rasti ir Vilniuje.

Pasistiprinę, pasukome link Parc de la Ciutadella parko. Pakeliui pasigrožėjome Triumfo arka ir praėjome palmių alėja su neįprastos formos gatvės žibintais, primenančiais statybų kranus. Ketinome pasivaikščioti po parką, tačiau šio vartai jau buvo uždaryti nakčiai ir mes pasukome link paplūdimio. Nesusilaikėme neužėję į ištuštėjusią traukinių stotį. Vėlai vakare, kai nėra žmonių knibždelynės ir triukšmo, ši vieta atrodo visai kitaip – truputį paslaptinga ir net kažkuo graži. Į atmintį įstrigo tušti suoliukai, didingos arkos ir keli mieguisti traukiniai, laukiantys vėlyvų keleivių. Visai nebetoli nuo traukinių stoties buvo ir paplūdimys. Buvo labai gera pabraidyti ir atgaivinti po dienos pavargusias kojas.

Kitą dieną su T&M ieškojome jaukios vietelės papusryčiauti ir netikėtai ją radome netoli Triumfo arkos. Ji taip mums patiko, kad buvome atėję į ją dar kelis kartus. Tai „Elsa y Fred“ – jaukus, stilingas, mažas restoranėlis, pavadintas pagal filmą „Elza ir Fredas“, kuriame atsiskleidžia jautri ir romantiška pagyvenusių žmonių meilė. Maistas skanus ir ypač šviežias. Patys matėme, kaip pasiuntinukas atgabeno dėžę lašišų, netrukus šefas atviroje virtuvėje jau pjaustė file ir barstė druska. Tada supratau, kad sūdytos lašišos juostelės ant Benedikto kiaušinių mano lėkštėje yra ne iš kokio pakelio, ilgai gulėjusio parduotuvės lentynoje.

Po nuostabių pusryčių, pagaliau aplankėme Parc de la Ciutadella. Tai nedidelis parkas, apsodintas dailiai karpytais krūmais ir turintis ančių tvenkinį su pora salelių. Į vieną iš jų galima nueiti siauru tiltu ir pasėdėti ant ratu sustatytų suoliukų, o prie kitos pririštas tuntas valtelių, kurias išsinuomojus galima pasiirstyti po tvenkinį. Parko akcentas – didelis laiptuotas fontanas su drakonų statulomis, kuris traukia akį, bet kartu ir puikiai įsilieja į aplinką. Šalia šio parko įsikūręs Barselonos zoologijos sodas. Pasivaikščioję po Parc de la Ciutadella, žingsniavome palei prieplauką Montjuïc kalno link. Pakeliui išvydome aukštą 60 metrų koloną, ant kurios įsitaisęs pirštu Amerikos link rodantis Kristupas Kolumbas. Eidami pro Jardins de Walter Benjamin parkelį, kurio sienos gausiai išmargintos grafičiais, išgirdome keistus garsus, kuriuos esame girdėję tik naminių gyvūnėlių parduotuvėje. Pakėlę galvas į medžius pamatėme daugybę salotinės spalvos papūgų, taip pat smalsiai stebinčių mus iš viršaus. Buvo sunku patikėti savo akimis, kad jos štai gyvena laisvėje, kaip pas mus kokie balandžiai ar varnos.

Parc de la Ciutadella parko tvenkinys

Parc de la Ciutadella parko tvenkinys

Kopdami į Montjuïc kalną priėjome Jardins del Mirador sodus su dailiais baseinėliais ir fontanėliais bei mozaikiniu grindiniu. Šiam tikslui labai išmoningai panaudoti stiklinių alaus butelių dugnai. Pakilę dar labiau į viršų priėjome Castell de Montjuïc. Nors vadinama pilimi, iš tiesų tai yra karinė tvirtovė, menanti 1640 metus. Per visą savo istoriją šis pastatas buvo naudojamas kaip miesto apžvalgos vieta, politinis kalėjimas ir netgi patalpos egzekucijoms vykdyti. Pilis apsupta griovių ir sienų, nuo jos kaip ant delno matosi visas miestas ir uostas. Iki 2009 metų šio forto patalpose buvo įsikūręs kiek senstelėjęs karo muziejus, kuomet krašto apsaugos ministerija pilį perdavė Barselonos miesto tarybai. Dalis pastato vis dar atvira lankytojams ir galima pamatyti šiek tiek karinių eksponatų, tačiau po pastato renovacijos patalpos bus naudojamos tik kaip parodų erdvė. Nors dalis karinės artilerijos yra pašalinta iš centrinio kiemo, keletas didelių patrankų, nukreiptų jūros link, vis dar tebestovi. Kol lipome į kalną, oras buvo gražus, švietė saulė, tačiau išėję iš muziejaus turėjome traukti skėtį, pradėjo nesmarkiai krapnoti ir galiausiai visai įsilijo. Mes lietaus neišsigandom, gal todėl, kad pasislėpti nelabai buvo kur, nes buvome ant kalno. Prisėdome šalia patrankų ir stebėjome, kaip vyksta uosto gyvenimas: zuja krautuvai, kranai kilnoja jūrinius konteinerius į didžiulius pramoninius laivus, kurie vėliau plukdys prekes į kitas šalis.

Kai pagaliau nutarėme leistis žemyn, pasukome pro kitą kalno pusę ir užėjome į Cementiri de Montjuïc – kapines, kokių dar niekada nesu mačiusi. Iš aukštai dalis kapinių atrodo kaip daugiabučių rajonas su spalvotais langais ir vingiuotais takeliais. Įėję pro vartus išvydome aukštus kolumbariumus su daugybe nišų urnoms, tačiau čia yra ir įprastų kapų. Kaip vėliau perskaičiau internete, šių kapinių prireikė tuomet, kai ekonominis Barselonos augimas nulėmė išaugusį gyventojų skaičių, o kartu išaugo ir poreikis laidoti mirusiuosius. Ši vieta ant kalno šlaito pasirinkta todėl, kad yra nuošaliau nuo besiplečiančių gyvenviečių. Cementiri de Montjuïc yra apie milijoną kapų ir urnų nišų. Kapinėse nemažai įvairių skulptūrų ir monumentų, vyrauja kaukolių, giltinių ir angelų motyvai. Ankstyvieji monumentai yra klasikinio ir gotikinio stiliaus, tačiau laikui bėgant pamėgtas modernusis Art Nouveau. 

Cementiri de Montjuïc kapinės

Cementiri de Montjuïc kapinės

Nusileidę dar arčiau miesto, praėjome pro Jardins de Laribal sodus ir atsidūrėme prie Katalonijos Nacionalinio meno muziejaus pastato (Museu Nacional d'Art de Catalunya), nuo kurio atsiveria pasakiškas vaizdas į ilgą laiptuotą alėją su kaskadomis einančiais baseinais, fontanais ir vandens latakais iki pat šokančiųjų fontanų (Font Magica de Montjuïc) ir kiek tolėliau esančios Ispanijos aikštės (Plaça d'Espanya). Tiesa, dienos metu daugelis fontanų buvo išjungti, tačiau visas šios alėjos grožis atsiskleidžia vakare, bet apie tai vėliau.

Paskui atsidūrėme senojoje miesto dalyje, prie Barselonos katedros (Catedral de la Santa Creu i Santa Eulàlia), netoli kurios buvo įsikūręs lauko knygynėlis. Akivaizdu, kad netyčia pakliuvome į besibaigiančią knygų mugę, nes buvo pristatyta daug lauko stendų ir kioskų. Iškart apėmė tas maniakiškas noras viską apžiūrėti ir ką nors nusipirkti, bet visos knygos buvo ispanų ar katalonų kalba, tad tik palydėjome šiltu žvilgsniu ir nuėjome palei katedrą apsidairyti po senamiesčio gatveles. Taip netyčia priėjome pastatą, kurio apžiūrėti plūdo nemažai žmonių, tad ir mes pasidavėme smalsumui ir užėjome į vidų. Iškaba skelbė, kad tai yra Barselonos istorijos archyvas. Vos žengę vidun, atsidūrėme vidiniame grįstame kiemelyje su aplink einančia dengta arkada. Kiemelio centre – labai gražus gotikinis fontanėlis, kurio dugne blizga turistų sumestos monetos. Šone esančiais laiptais užlipus į antrą aukštą, galima pasivaikščioti po terasą ir iš viršaus pasigrožėti šiuo kiemeliu ir greta pastato esančia gatve. Kadaise šis pastatas buvo arkidiakono namai (Casa de l'Ardiaca), kol 1920 metais Barselonos miesto taryba nepavertė jo archyvo būstine.

Casa de l'Ardiaca vidinis kiemas

Casa de l'Ardiaca vidinis kiemas

Vaikštinėdami po terasą išgirdome dainuojant operą. Buvome kiek nustebinti, nes pagauti mus supančios aplinkos sukeltos nuotaikos tikėjomės išvysti primadoną baline suknele. Persisvėrę per turėklą pamatėme, kad tai kuo tikriausia šių laikų moteris su džinsais ir sportiniais bateliais, o netoliese sėdintis vyrukas akompanavo jai gitara. Išėjome į gatvę pasiklausyti. Su malonumu pastovėjome ten kurį laiką, kol ji sudainavo keletą gerai žinomų operos arijų, tarp jų ir Hendelio „Lascia Ch'io Pianga”, gerai žinomą iš filmo “Farinelli”. Ši moteris abejingų nepaliko, dėl puikios akustikos senų pastatų apsupty, jos atliekama opera suskambėjo kaip praeities atgarsis.

Temo ir vėso, tad mes sugrįžome namo pasičiupti šiltesnių rūbų ir, sėdę į metro, grįžome prie Font Màgica de Montjuïc fontano užbaigti puikios dienos. Šį kartą prie jo artėjome nuo Ispanijos aikštės pusės, tad dabar visa alėja atrodė kitaip nei dieną. Dabar visut visutėliai fontanai buvo įjungti, visur degė spalvotas apšvietimas, visuose latakėliuose šniokštė vanduo. O svarbiausias akcentas – didysis šokantis fontanas. Jis keitė spalvas, srovių aukštį bei pavidalą pagal atliekamos muzikos tempą ir garsumą. Man asmeniškai labiausiai patiko „šokis“ pagal didingus klasikos kūrinius. Žmonių buvo daug, tačiau ne tiek, kad būtų trukdę mėgautis puikiu reginiu. 

Font Màgica de Montjuïc fontanų šokis

Font Màgica de Montjuïc fontanų šokis

Kitą dieną nusprendėme išnaudoti gerą orą ir pabūti prie jūros, tiesiog nieko neveikti ir pasimėgauti saulės voniomis. Kartu su T&M nužingsniavome į Platja del Somorrostro paplūdimį. Jei Lietuvoje, norėdami pasiekti jūrą, turime paėjėti pūšynėliu ir kopomis, tai čia paplūdimys yra tik siauras smėlio ruožas, šalia kurio ūžia didmiestis. Privalumų nemažai: arti miesto, tvarkingas, įrengti tualetai, vandens kraneliai ir dušai. Išlipus iš sūraus Viduržemio jūros vandens, gera nusiplauti druską ir smėlį. Tiesa, ant molo įrengta nedidelė treniruoklių zona, kur pabėgiojęs pakrante gali dar ir pasimankštinti. Prieš šį treniruoklių kompleksą labai apgalvotai sustatyti suoliukai, kur gali pailsėti arba, užsidėjus tamsius saulės akinius, paganyti akis į prakaituojančius vyrukus.

Po puikios atpalaiduojančios ir tingios dienos ant smėlio, susitarėme susitikti su dar vienu S. ir M. kolega, taip pat atvykusiu į konferenciją. Jis žinojo puikią vietą vakarienei – La Braseria Argentina Iguazu. Tai restoranas, prie kurio turėtų piketuoti apsiverkę veganai ir vegetarai. Ten galima paragauti pačios įvairiausios ir labai šviežios, gerai pagamintos ir iškeptos mėsos. Interjeras niekuo neypatingas, padavėjai – tarsi iš filmų apie Sicilijos mafiją nužengę vyrukai, tačiau, kai jie atnešė kelias lėkštes mėsos rinkinių, mums visiems akių vyzdžiai išsiplėtė ir atgijo pirmykštis instinktas. Mėsa buvo puiki, gerai išmarinuota, neperkepta ir labai skani. Tai dar viena vieta, kurią rekomenduočiau aplankyti atvykus į Barseloną.

Po gausios vakarienės, pasivaikščiodami nuėjome į Barselonos senamiestį, visai netoli tos vietos, kur buvome vakar. Užklydome į rajoną, vadinamą Barri Gotic. Tai kvartalas, kuris tęsiasi į dešinę nuo pagrindinės Barselonos pėsčiųjų gatvės La Rambla, laikomos Barselonos centru. Gotikinio kvartalo pastatai, nepaisant kelių pakeitimų XIX ir XX amžiuose, išlikę net iš viduramžių ir tų laikų, kai Barselona buvo Romos imperijos miestas. Čia gausu mažų gatvelių, besipinančių labirintais ir išvedančių į aikštes. Šiame kvartale savo laiku gyveno ir dirbo dailininkas Picasso.

Taip beklaidžiodami priėjome vieną aikštę – Plaça del Rei. Tai aikštė, apsupta vakare labai gražiai apšviestų pastatų, sukuriančių kiek mistišką senovinę atmosferą. Visi jie mena senus laikus – Didžiųjų karališkųjų rūmų pastatų kompleksas (Palau Reial Major), XV amžiaus karaliaus Martyno apžvalgos bokštas (Mirador del Rei Martí), karališkoji Šv. Agatos koplyčia (Capella Reial de Santa Àgata) bei Padelijų šeimos namai (Casa Padellàs) – XV-XVI amžiaus rūmai, kurie 1931 metais akmuo po akmens buvo perkelti čia iš Mercaders gatvės numeris 25 ir nuo 1943 metų yra Barselonos miesto istorijos muziejaus buveinė. Štai čia mes prisėdome prie lauko restorano staliukų išgerti vietinės sangrios.

Antra straipsnio dalis – po savaitės!