Dvejus metus iš eilės liepa man būdavo pats laukiamiausias mėnuo, mat liepą vis susiplanuodavome savo pagrindinę kelionę į užsienį. Šįkart nusprendėme vasarą pradėti anksčiau, kai Lietuvoje dar tik pavasaris, ir tas ne pats šilčiausias. Be to, daug kas rekomenduoja šiltus kraštus lankyti gegužės mėnesį, kai dar ne taip karšta. Kad ir kaip smagu keliauti dviese, išvyka su gera kompanija kartais paskatina atrasti įvairesnių dalykų, tad netikėtai vėl susibūrė Barselonos (straipsnius apie kelionę į Barseloną galite rasti čia: I dalis, II dalis) komanda: aš, S., T. ir M. Net negaliu tiksliai pasakyti, kada ir kaip atėjo mintis aplankyti būtent Graikiją, bet savo jau išmėgintą kelionės formatą (sostinė + sala arba miestas + gamta) sėkmingai pritaikėme ir šioje šalyje. Dalį atostogų praleidome Atėnuose, dalį – važinėdami po Kretos salą. Jūsų dėmesiui, pasakojimas apie tai, kaip mums sekėsi Graikijos sostinėje.

Viešnagei Atėnuose per Airbnb išsirinkome jaukų butuką netoli miesto centro. Laimei, apsikrovus kuprinėmis jo nereikėjo ieškoti patiems. Oro uoste mus pasitiko šeimininko atsiųstas vairuotojas su juodu autobusiuku tamsintais langais, patogiomis sėdynėmis ir neįkyriai skambančia klasikine muzika. Atvykę į savo naujuosius namus, netrukome atrasti tiek privalumų, tiek trūkumų. Mus sužavėjo net keli balkonai ir terasos, pro kuriuos viena kryptimi galima pamatyti Akropolį, kita – Lycabettus kalną. Iškart nutarėme, kad kas rytą pusryčiausime terasoje su gražiu vaizdu. Tik štai visų vidinių buto durų rankenos buvo labai jau liūdnos – laisvai kabančios duryse, tariamai sutvirtintos vielutėmis ir vinukais. Kaip ten bebuvę, viešnagės tai neapkartino. Pažiūrėjome į tai kaip į graikišką bruožą per daug dėl nieko nesirūpinti ir atsipalaiduoti.

Pusryčiai su vaizdu į Akropolį

Pusryčiai su vaizdu į Akropolį

Skrydžio dieną nenorėjome pernelyg daug veiklos, tad ramiai pasivaikščiodami nuėjome iki Dzeuso šventyklos. Deja, į vidų nepatekome, tačiau pro tvorą pamatėme parką, kurio centre kadaise puikavosi vyriausio ir galingiausio Olimpo dievo šventykla, iš kurios dabar telikusios vos kelios kolonos. Čia pirmą sykį susidūrėme su visiškai įprastu Graikijoje reiškiniu, kitaip to ir nepavadinsi, kaip miegančiais šunimis. Vėliau matėme juos dar ne kartą ir paprastai tokiose vietose, kaip šventyklų griuvėsiai ar kiti turistiniai objektai. Tik vėliau sužinojau, kad šie šunys nėra benamiai. Jie priklauso… Atėnų miestui. 2003 metais buvo pradėta šunų apsaugos programa, įtvirtinanti, kad Atėnų gyventojai turi pasirūpinti šiais šunimis ir juos šerti. Prieš tai visi benamiai gyvūnai būdavo gaudomi, uždaromi į prieglaudas ir galiausiai užmigdomi. Gyvūnų teisių aktyvistai, pamatę, kokiomis sąlygomis laikomi gyvūnai, ėmėsi minėtos programos, tad visos prieglaudos buvo uždarytos, šungaudžiai atleisti, o laisvai gyvenančių šunų dabar dar daugiau, bet visi jie sterilizuoti, paskiepyti, prižiūrimi ir, akivaizdu, laimingi.

Truputį pasisiukioję aplink Dzeuso šventyklą, pasukome prie Parlamento. Čia po truputį buriavosi smalsuoliai, norintys pasižiūrėti, kaip keisis sargyba. Pasirodo, viena iš Atėnų miesto atrakcijų yra keistai apsirengę evzonai (taip vadinami parlamento sargybiniai), kurie, aukštai kilnodami kojas, nužingsniuoja pagerbti nežinomo kario kapo, esančio už kelių metrų nuo sargybos bokštelių, ir nepaprastai lėtai grįžta į savo vietas. Tokia ceremonija leidžia prasimankštinti po valandos stovėjimo absoliučiai nejudant, tad ir žingsniuoja jie taip lėtai, kad apsaugotų kraujotaką. Rankų darbo apranga, nors mums atrodo juokinga (baltos pėdkelnės, klostuoti sijonukai ir batai su bumbulais), yra išlikusi iš Otomanų okupacijos laikų 1453-1821 metais. O batai, nors atrodo panašūs į minkštas žiemines šlepetes, yra gan sunkūs: kiekvienas batas sveria po pusantro kilogramo, o padai pakaustyti šešiasdešimčia vinių, neleidžiančių paslysti vaikštant.

Parlamento sargyba

Parlamento sargyba

Tądien dar pasiryžome užlipti ant Lycabettus kalno, kuris, kaip ir Akropolis, iškilęs aukštai virš miesto ir gerai matomas iš bet kurio Atėnų kampelio. Vis dėlto, nebuvo sunku į jį įlipti, nes visas miestas link kalvų kyla palaipsniui. Lipant laiptais, beveik prie pat kalno viršūnės, aptikome vėžlį. Mažiausiai tikėjomės jį čia sutikti, tačiau buvo visai įdomu pamatyti jį gyvenantį savo natūralioje aplinkoje, o ne kokioje naminių gyvunėlių parduotuvėje. Panašu, kad jis bandė nulipti žemyn, tačiau panešėti ir taip stipriai pagreitinti jo kelionės nedrįsome. Kas, jei jis iš tiesų lipo į viršų? Kai pagaliau užkopėme į pačią viršūnę, miestas atsiskleidė kaip ant delno. Vaizdas pasirodė mažumėlę “barseloniškas”: žemų šviesių gyvenamųjų namų jūra, su vandens talpyklomis ir blizgančiais malūnėliais ant stogų bei kur ne kur mėlynuojančiais baseinais. Lycabettus kalnas turi dvi viršūnes, ant vienos XIX amžiuje pastatyta Šv. Jurgio koplyčia, o ant kitos – modernus atviras amfiteatras, kuriame rengiami koncertai. Mes užkopėme prie koplyčios, žemiau kurios įsikūręs ir restoranas, siūlantis ne tik pavalgyti, bet ir pasigrožėti įspūdingu vaizdu. Ne prastesnę miesto panoramą mums pasiūlė ir paprastas medinis suoliukas, kurį paskubėjome užgrobti, kol jo neatrado kiti turistai.

Pakeliui į Lycabettus kalną sutiktas vėžlys

Pakeliui į Lycabettus kalną sutiktas vėžlys

Kelionių giduose buvome skaitę, kad verta aplankyti blusų turgų, tad kitą dieną, sekmadienį, nuėjome pasižiūrėti kokių sendaikčių prikaupę turi Atėnų gyventojai. O turi visai nemažai ir pačių įvairiausių. Mane, žinoma, labiausiai patraukė rietuvės senovinių knygų odiniais viršeliais, nuotraukų albumai su metaliniais užsegimais, spausdinimo mašinėlės, įvairios dėžutės ir rašaliniai plunksnakočiai. Buvo smagu, nes tos mažos krautuvėlės ir prakystaliai tarsi muziejus, kuriame niekas nedraudžia liesti eksponatų. Net neabejoju, kad čia tikrai galima rasti tikrų perliukų, jei žinai, ko ieškai.

Anksčiau tą rytą nusipirkome bilietus, leidžiančius aplankyti septynis objektus: Hadriano biblioteką, Romėnų Agorą, Senąją Agorą, Kerameikos kapines, Dioniso teatrą, Akropolį bei Dzeuso šventyklą. Visa tai už sąlyginai nedidelę kainą – 30 eurų. Žinojome, kad Akropolis pareikalaus iš mūsų daugiau jėgų, tad pasilikome jį kitos dienos rytui, kad lipti nebūtų taip karšta, o savo maršrutą pradėjome nuo Hadriano bibliotekos. Mūsų eros pradžioje Romos imperatorius Hadrianas pastatė biblioteką aplink stačiakampio formos vidinį sodą su tvenkiniu. Dalis patalpų buvo skirtos ritiniams laikyti, greta buvo skaityklos, o kampuose – paskaitų salės. Manoma, kad ši biblioteka savo laiku turėjo apie 17 tūkst. papiruso ritinių. Šiandien yra išlikusios tik dalis sienų, kolonų ir nedideli ploteliai mozaikinių grindų.

Ištikimas Hadriano bibliotekos skaitytojas

Ištikimas Hadriano bibliotekos skaitytojas

Kitas objektas pakeliui buvo Romėnų Agora, arba kitaip turgaus aikštė, religinis, politinis ir prekybinis centras. Tais laikais, kai ji buvo pastatyta ir čia virė gyvenimas, tai buvo kolonų apsupta didelė erdvė, kurios viduryje savo parduotuves buvo įsirengę prekeiviai. Iki šių dienų išlikusios daugiausia tik laikui mažiausiai pavaldžios kolonos ir jų dalys. Kiek paėjėjus, pačiame pakraštyje stūkso įdomus aštuonkampis statinys, vadinamas Vėjų bokštu. Tai saulės ir vandens laikrodis bei vėjarodis, kurio viršus papuoštas sparnuotais aštuonių krypčių vėjų dievais.

Senoji Agora, kurią vėliau pakeitė Romėnų Agora, man kažkuo priminė Romos Palatino kalvą. Tai tarsi didelis parkas, kuriame griuvėsiai gražiai dera su gamta. Pagrindinis pastatas čia yra Atalo Stoja, atstatytas 1950 metais. Čia įsikūręs muziejus, kuriame eksponuojami šiose vietose per archeologinius kasinėjimus iškasti radiniai. Kad atgautume jėgas, prieš apžiūrėdami Hefaisto šventyklą, prisėdome pavėsyje ant suoliuko ir skaniai sušveitėme ryte nusipirktas braškes ir trešnes. Senojoje Agoroje pamatėme dar vieną vėžlį, kuris ramiai sau žingsniavo pievele, kol jo nepamatė pora turisčių ir mes.

Dar vienas nenuplėštas lapukas ant mūsų bilieto skelbė pavadinimą Kerameikos. Kadaise tai buvęs keramikos apdirbėjų ir puodžių kvartalas. Turbūt iki šiol nė nesusimąstėte, iš kur kilęs žodis “keramika”, tačiau dabar žinosite. Šioje vietoje taip pat buvo ir kapinės, kuriose žmonės buvo laidojami jau 1200 metais pr. Kr., tarp jų ir 430 m. pr. Kr. miestą nusiaubusio maro aukos. Čia gausu senų antkapių, papuoštų kolonomis ir statulomis, tačiau daugelis jų yra tik kopijos. Originalūs antkapiai saugomi Nacionaliniame archeologijos ir Kerameikos muziejuose. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – antkapis su jaučio statula, simbolizuojančia dievą Dionisą. Originali skulptūra stovi vidiniame Kerameikos muziejaus kiemelyje, o kapinėse galima pamatyti tik reprodukciją. Nedideliame jaukiame Kerameikos muziejuje, įsikūrusiame prie įėjimo į kapines, eksponuojami įvairūs paminklai, skulptūros, amforos, urnos ir kiti įvairūs indai.

Privalau paminėti, kad tądien Kerameikos kapinėse prie didelio akmens pamatėme dar vieną vėžlį, jau antrą tą dieną ir trečią nuo atostogų pradžios. Juokais sugalvojome sau iššūkį – sutikti po vėžlį per dieną. Tądien netgi viršijome normą, pamatydami du. Deja, kad ir kaip ieškojome, daugiau vėžlių per visą kelionę taip ir neišvydome.

Pro jaukų Anafiotikos rajoną, kuris garsėja siauromis stačiomis gatvelėmis ir namais baltintomis sienomis, pasipuošusiais žydinčiais vijokliais, patraukėme link Akropolio muziejaus. Tai labai modernus pastatas, įsikūręs kalno papėdėje, ir savo išvaizda kiek primenantis ant jo stūksantį stilizuotą Partenoną. Muziejus pastatytas ant senojo Atėnų miesto griuvėsių, dalį kurių galima pamatyti nuo terasos, o dalį – per storo stiklo grindis. Kalbant apie stiklines grindis, architektų mintis gal ir šauni, bet tik ne paniškai bijantiems aukščio. Tad patarimas tokiems skystablauzdžiams kaip aš – eikit pakraščiais, nežiūrėkit po kojom ir viskas bus gerai. Muziejus labai erdvus, o visi eksponatai išdėlioti taip, kad visus juos gali apžiūrėti tiesiog pasivaikščiodamas. Bent man susidarė toks lengvumo įspūdis. Taip pat vienoje salėje užtikome rodant trumpametražį filmuką apie Partenoną. Iš jo sužinojome, kaip iš pradžių atrodė ši deivės Atėnės šventykla, kokius istorinius etapus jai teko pergyventi, kokios skulptūros puošia pastato frontonus ir kokie rekonstrukciniai darbai nuolat vyksta ant kalno. Pasidžiaugėme, kad pirmiau aplankėme šį muziejų ir tik kitą dieną - patį Akropolį.

Stiklinės Akropolio muziejaus grindys

Stiklinės Akropolio muziejaus grindys

Grįždami namo, pakeliui vėl stabtelėjome prie Dzeuso šventyklos. Manėme, kad gal antras kartas apžiūrėti ją iš arčiau bus sėkmingas. Prie šventyklos teritorijos buvo susirinkusi gausybė žmonių, iškart matėsi, kad ne kokie turistai, paleisti iš autobuso, o vietiniai streikuotojai. Kaip jau atspėjote, darbuotoja lankytojų ir šį kartą neįleido, motyvuodama pagrįsta baime, kad streikuotojai gali įsiveržti ir pasirinkti šventyklos teritoriją kaip streiko vietą. Man buvo panašu, kad baimintis nelabai buvo ko, mat protestuotojai paskui į ruporą skanduojantį vyriškį išėjo į gatvę, kurią iš anksto buvo atitvėrę policijos automobiliai. O šūkavo jie piktindamiesi taupymo priemonėmis (pensijų mažinimu ir socialinio draudimo įmokų didinimu), kurių ėmėsi vyriausybė, kad gautų finansinę paramą krizei įveikti.

Antra straipsnio dalis – jau greitai!