Noriu pratęsti straipsnių ciklą apie kelionę į Graikiją ir pristatau jums antrą pasakojimo dalį apie Atėnus (pirmąją galite rasti čia).

„Viskas yra ir bus gerai – jė-jė-jė! Viskas yra ir bus gerai – Ak-ro-po-lis!” Atsiprašau, nesusilaikiau, tiesiog privalėjau čia paminėti tą šaukinį, kurį nori nenori išgirsti, vaikščiodamas po populiariausią prekybos ir pramogų centrą Vilniuje. Galime padėkoti pavadinimo idėjos autoriams už tai, kad Atėnų pasididžiavimas dabar mums turi tam tikrų asociacijų, kurių niekaip nepavyksta išmesti iš galvos. Tad mintyse niūniuodama šią iki gyvo kaulo įgrisusią dainelę, kitą rytą kopiau į vieną aukščiausių Atėnų miesto vietų – Akropolį, kurio pavadinimas reiškia „aukščiausią tašką”. Pakeliui į viršūnę, trumpam stabtelėjome pietinėje Akropolio šlaito papėdėje pasižiūrėti į Dioniso teatro griuvėsius. Kadaise šiame pusmėnulio formos teatre buvo statomi garsiausių Graikijos kūrėjų spektakliai ir vykdavo teatro globėjo Dioniso garbei skirtas festivalis. Sunku patikėti, bet šiuose jau gerokai laiko apgriautuose akmeniniuose suoluose tilpdavo net 17 tūkstančių žiūrovų.

Palypėjus šiek tiek aukščiau, galima apžiūrėti dar vieną didelį teatrą, vadinamąjį Herodo Atiko Odeoną, kurį 161 mūsų eros metais turtingas Atėnų magnatas Herodas Atikas pastatė savo žmonos atminimui. Tuo metu jis turėjo 32 sedimų vietų eiles, kuriose galėdavo susėsti apie 5000 žmonių, priekinę trijų aukštų akmeninę sieną ir labai brangų medinį stogą, pagamintą iš Libano kedro medienos. Pastatas 267 metais buvo visiškai sunaikintas germanų klajoklių genties, save vadinusios Herulais. Tik 1950 metais prasidėjo Odeono rekonstrukcijos darbai, po kurių statinys vėl imtas naudoti. Čia vasaros metu ir dabar vyksta įvairūs spektakliai, koncertai, taip pat kasmetinis Atėnų festivalis.

Herodo Atiko Odeonas

Herodo Atiko Odeonas

Galiausiai pasiekėme kalno viršūnę, ant kurios jau zujo daugybė turistų. Galiu pasakyti, kad tikrai ne veltui, čia išties yra į ką paganyti akis. Visų pirma įžengėme pro Propilėją, didžiulius vartus, į kuriuos veda įspūdingi laiptai. Vartus atstoja klasikinio stiliaus pastatas, kurio fasadą remia šešios dorėninio stiliaus kolonos. Visai šalia vartų stovi Atėnės Nikės šventykla, skirta atėniečių pergalei prieš persus pažymėti. Šiaurinėje Akropolio kalvos dalyje yra Erechtėjonas, pastatytas karo ir išminties deivei Atėnei Poliadei ir jūrų dievui Erechtėjui - Poseidonui. Šios šventyklos šoninį portiką pietų pusėje laiko ne paprastos kolonos, o marmurinės moterų figūros, vadinamos kariatidėmis. Viena figūra 1801 metais buvo pavogta vieno Škotijos lordo, nes jis užsimanė taip papuošti savo dvarą. Vėliau ši statula buvo parduota Britų muziejui. Likusios penkios kariatidės šiuo metu eksponuojamos Akropolio muziejuje, o vietoj jų pastatytos tikslios kopijos. Bene populiariausias pastatas ant Akropolio kalvos – Partenonas. Tai šventykla, skirta Atėnės Partenės garbei, pastatyta dėkojant už graikų išgelbėjimą per paskutinį karą su persais. Joje buvo saugoma įspūdinga 12 metrų aukščio iš aukso ir dramblio kaulo pagaminta deivės Atėnės statula. Deja, statula prarasta, tad jos pamatyti nebegalima. Tai pat labai gaila, kad negalima užeiti į pastato vidų ir jo didybės pajausti iš arčiau. 1975 metais pradėti statinių rekonstrukcijos darbai tęsiasi iki šiol. Kaip gyvas to įrodymas, ten lėtai sukinėjasi didžiulis kranas, nuo kalno žemyn keliantis apirusias plokštes ir akmeninius blokus.

Partenonas

Partenonas

Kai apžiūrėjome pastatus, žvilgsnis nukrypo ir į žmones aplink mus. Supratau, kad Atėnų Akropolis gan populiarus tarp senjorų iš Vokietijos, nes aplink mačiau bent kelias jų grupes. Beieškodama tinkamo kampo Partenono nuotraukai padaryti, netyčia atsidūriau šalia vienos iš minėtų pensininkų turistų grupės. Visi jie buvo sukišę nosis į planšetinius kompiuterius, uždengtus kartoniniu rėmeliu. Man pasidarė smalsu, į ką gi jie taip žiūri, užuot dairęsi aplink, tad užmečiau akį per vienos močiutės petį. Ekrane pamačiau tą pačią vietą, kurios link buvo nukreipta planšetė, tik vaizdas buvo atkurtas iš to laiko, kai visi Akropolio pastatai buvo tik neseniai pastatyti. Pamenu, kad panaši idėja ir man buvo atėjusi į galvą, kai prieš porą metų apžiūrinėjau Romos griuvėsius. Būtų smagu, jei ateityje, atėjusiems į tokią archeologinę vietą, duotų virtualios realybės akinius, kad galėtume apžiūrėti tiek tikrą vaizdą, tiek įsijausti į praeities dvasią, matydami, kaip viskas atrodė senais laikais.

Prieš pat kelionę, kai visi lankytini objektai jau buvo suplanuoti, naršydama internete aptikau straipsnį, kuriame buvo aprašytos gražiausios pasaulio bibliotekos. Tąsyk susimąsčiau, ar panašaus grožio neturi ir miestas, į kurį netrukus keliausiu. Ir voilà! Nacionalinė Atėnų biblioteka išties verta ne vieno knygų mylėtojų atodūsio. Kaip žinia, aš viena iš jų, tad nepamatyti vietos, kurioje laikomi seniausi graikų rankraščiai, būtų buvusi tikrų tikriausia nuodėmė. Privalėjau patekti į vidų, net jei man būtų tekę išspirti duris. Visa laimė, to neprireikė. Atidarę duris, susidūrėme su vyriškiu, kuris mūsų angliškai paklausė: „ar jūs čia dėl manęs?”. Mes sutrikome dėl netikėto klausimo, bet jis tuoj pat mums paaiškino, kad tai esąs graikiškas juokelis, ir maloniai pakvietė mus užeiti vidun. Iškart pasijutau taip, tarsi nusikėlusi į laikus prieš porą šimtų metų. Bibliotekos kartoteka – spinta su žaviais mediniais stalčiukais, nusidriekusi palei vieną bibliotekos vestibiulio sieną. Greta sunkus medinis stalas, prie kurio sėdi maloni moteris, pasiruošusi padėti surasti reikiamą knygą. Ir žinoma, sunkios medinės durys, vedančios į pagrindinę bibliotekos salę. Štai ten mane labiausiai traukė.

Nacionalinė Atėnų biblioteka

Nacionalinė Atėnų biblioteka

Mus įleidęs vyras, tarsi rūmų liokajus, apsitaisęs dailiu kostiumu, mums paaiškino bibliotekos tvarką. Fotografuoti leidžiama tik vestibiulyje, o pačią salę galima apžiūrėti tik atsistojus prieangyje, šalia atitvaro. Mat biblioteka aktyviai naudojamasi, žmonės ateina čia skaityti ir dirbti prie savo mokslinių darbų, tad aikčiojantys ir viską iš eilės fotoaparatais pleškinantys turistai mažumėlę trukdytų susikaupti. Nieko negaišdama atvėriau duris į knygų pasaulį ir man užgniaužė kvapą. Dvi eilės medinių stalų su stalinėmis lempomis žaliais stiklo gaubtais, šonuose – trys aukštai su lentynomis, pilnutėlėmis senų knygų tomų, metaliniai sraigtiniai laiptai, kuriais galima užlipti į šiuos balkonus, besitęsiančius aplink visą salę, puošnios kolonos ir iš viršaus pro matinio stiklo stogą sklindanti dienos šviesa. Užsimerkusi vis dar matau tą vaizdą. Man labai norėjosi užlipti tais sraigtiniais laiptais ir pasivaikščioti palei knygų lentynas, apžiūrėti knygas, pavartyti jas, tačiau tam aš būčiau turėjusi tapti šios bibliotekos skaitytoja.

Jau einant laukan, mus dar kartą sustabdė bibliotekos vadybininkas (bent aš manau, kad tokios yra mūsų sutikto „liokajaus” pareigos) ir papasakojo, kad šiais metais bus atidarytas naujas 566 milijonų eurų vertės Stavros Niarchos fondo kultūrinis centras, kurio pastatymas finansuotas turtingų Stavros Niarchos šeimos atstovų. Šį kompleksą sudarys naujoji nacionalinė Atėnų biblioteka, nacionalinis operos teatras ir 170 tūkstančių kvadratinių metrų parkas. Visas kompleksas būsiąs labai modernus, viena pastato dalis būsianti po žeme, tiksliau po mano jau minėtu parku, kuriame gausu medžių ir gaivinančios žalumos, o stoge įmontuotos saulės baterijos taupys energiją. Visai netrukus senoji biblioteka turėsianti užsidaryti perkraustymo darbams, tad mums labai pasisekė, kad spėjome ją apžiūrėti.

Greta bibliotekos įsikūręs Atėnų universitetas, neoklasikinio stiliaus pastatas, iškilęs čia 1837 metais. Priešais jį esančiame parkelyje galima pamatyti kol kas ne itin patraukliai atrodančius senus alyvmedžius. Kaip mums paaiškino bibliotekos vadybininkas, senoliai atgabenti čia iš vietos, kurioje augo ilgus metus. Tam, kad sėkmingai prigytų šaknys, šakos buvo nukarpytos ir dabar jos po truputį atauga, tad kol kas jie labiau primena padžiūvusius kelmus. Priešais universitetą taip pat yra keturių Graikijai nusipelniusių žmonių skulptūros. Tai revoliucionierius rašytojas Rigas Feraios, ortodoksų patriarchas Gregorius V (abu žuvę per nepriklausomybės karus), rašytojas Adamantios Korais, kurio demokratinės idėjos įkvėpė graikų revoliucionierius, ir pirmasis nepriklausomos Graikijos vadovas Ioannis Kapodistrias.

Kiek tolėliau iškilęs didžiausias neoklasikinio stiliaus pastatas Atėnuose – Akademija. Kartu su Nacionaline biblioteka ir universitetu jie sudaro Atėnų trilogiją. Pasak internetinių šaltinių, centrinės pastato dalies dizainas buvo įkvėptas Erechtėjono šventyklos, kurią mes jau matėme ant Akropolio kalno. O frontono skulptūros primena tas, kurios puošia Partenoną, ir simbolizuoja deivės Atėnės gimimą. Kitaip nei į universitetą, į Akademiją leidžiama užeiti turistams. Tiesa, lankytojams atvira tik konferencijų salė, kurią, kaip ir biblioteką, galima apžiūrėti tik nuo įėjimo. Auditorijos sienų piešiniai, vaizduojantys graikų dievo Prometėjo mito epizodus – vokiečių tapytojo Christian Griepenkerl darbas. Pati salė labai puošni, prabanga dvelkia tiek suolai, aptraukti žalios spalvos oda, tiek lubos, tiek šviestuvai ir subtiliai išdailintos auksinės kolonos.

Atėnų akademijos konferencijų salė

Atėnų akademijos konferencijų salė

Paskutinis objektas mūsų tos dienos planuose buvo Nacionalinis archeologijos muziejus. Galbūt per drąsiai pasakysiu, tačiau manau, kad visi, aplankę Vatikano muziejus ar Britų muziejų Londone, tampa daugiau mažiau abejingi muziejams, negalintiems pasigirti bent panašiu pastato dydžiu ar eksponatų gausa. Kai pradėjome vaikščioti ir žiūrinėti ekspozicijas, supratau, kad jau esu „sugadinta”, nes visos skulptūros ir senoviniai dirbiniai atrodė kažkur matyti ir nebesukėlė to susižavėjimo, kurio taip tikėjausi. Tačiau, labai džiaugiuosi, kad, nepaisant to, noras lankytis įvairių šalių muziejuose niekur nedingo. Juo labiau, kai kiekvienas muziejus turi savo perliuką, kurį labai smagu atrasti.

Šiame muziejuje tai buvo eksponatas, vadinamas seniausiu pasaulyje kompiuteriu – Antikiteros mechanizmas. Šis mechaninis įrenginys, tiksliau vos keli išlikę krumpliaračiai, rastas 1901 metais, prie Antikiteros salos nuskendusiame senovės romėnų laive. Manoma, kad šis „kompiuteris” mus pasiekė net iš 1-2 amžiaus prieš mūsų erą. Pasak mokslininkų, mechanizmą sudarė daug bronzinių krumpliaračių, sutalpintų nedidelėje medinėje dėžutėje, bei keli ciferblatai su rodyklėmis. Jis buvo skirtas nustatyti dangaus kūnų padėčiai ir pagal tai apskaičiuoti svarbioms datoms, tokioms kaip Olimpinės žaidynės. Šiam eksponatui skirta viena nedidelė salė, kurioje galima apžiūrėti ne tik originalą, bet ir keletą modelių. Taip pat čia rodomas 3D filmukas, iš kurio sužinojau, kad ardyti daugiau nei du tūkstantmečius po vandeniu pragulėjusį trapų mechanizmą buvo pernelyg pavojinga, tad visi tyrimai atlikti rentgeno nuotraukų pagalba. Štai taip mes ir praleidome paskutinę dieną Atėnuose.

Antikiteros mechanizmas

Antikiteros mechanizmas

Kitos dienos vakarą turėjome sėsti į keltą, plukdantį į Kretos salą, tad iš pat ryto susidėjome visą savo mantą į kuprines ir išėjome laimės ieškoti. Kitaip tariant, ketinome visą kelią nuo Atėnų iki Pirėjo, kuriame yra uostas, įveikti pėsčiomis. Tai yra maždaug 6 kilometrus. Užsidegimo mums tikrai netrūko, tačiau, kiek paėjėję, pagailėjome savęs. Pasidavėme silpnumo akimirkai ir pirmoje pasitaikiusioje stotelėje sėdome į tramvajų įveikti likusio atstumo. Taip sutaupėme laiko… pabimbinėjimui. Nors savo užrašų knygutėje buvau numačiusi keletą objektų, kuriuos verta aplankyti Pirėjuje, vos prisėdome vienoje kavinukėje atsigerti šaltos kavos, likome ten ne tik jos, bet dar ir ledų, ir taip prasėdėjome ten kurį laiką, nes buvo labai gera tiesiog niekur neskubėti.

Vėliau atsiėmę užsakytus kelto bilietus dar nupėdinome iki labai gražaus mažo uostuko, vadinamo Mikrolimano. Ten dar truputį pasėdėjome ant suoliuko, pavalgėme sausainių, paspoksojome į prišvartuotus baltus kateriukus, kol sugalvojome, kad pats metas rimtai pavalgyti. Pagal puikius atsiliepimus internete, atradome jaukų restoraną, užsisakėme tiesiog gigantiškus mėsos rinkinius, kuriuos sudoroję vos galėjome paeiti, bet tikrai žinojome, kad kurį laiką apie maistą tikrai negalvosime.

Iki tos akimirkos, kai pagaliau atėjome į uostą ir pradėjome savo kelto paieškas, diena ėjosi labai ramiai ir tingiai. Tai, kas vyko po to, kuo puikiausiai atspindi žodžiai „graikiška betvarkė”. Visų pirma, iki prieplaukos, kurioje buvo prisišvartavęs mūsų keltas, reikėjo gerokai paėjėti. Aplink buvo daugybė žmonių, tiek vietinių, tiek keliautojų su lagaminais ir kuprinėmis. Lietuvoje pereiti gatvę, ypač reguliuojamą šviesoforo, neatrodo kaži koks iššūkis. Pirėjaus miestelyje mums pasirodė priešingai. Žalias šviesoforo signalas pėstiesiems dega lygiai tiek, kiek statistinis žmogus užtrunka įkelti koją į gatvę. Jei to padaryti nespėjai, tenka laukti kito karto, kai užsidegs žalia, ir stebėti pro šalį nekontroliuojamai važiuojančius automobilius, nesilaikančius eismo juostų, važiuojančius skirtingu greičiu, iš visų pusių pypsinčius garso signalais, ir jų vairuotojus, šūkaujančius per langus, o ką jau galbėti apie tarp automobilių nardančius motorolerius ir dviračius. Kelis kartus praleidęs savo teisę pereiti gatvę, kitą kartą užsidegus žaliai šviesai, tiesiog skuodi per perėją.

Kai šią misiją įveikėme, kurį laiką ėjome palei mano jau minėtą judrią gatvę siaurutėliu šaligatviu. Priėję gatvių susikirtimą, pamatėme įvažiuojančių automobilių srautus reguliuojantį policininką. Pasiklausėme, kaip mums pasiekti savo keltą, tačiau jis nukreipė mus netinkama kryptimi. To nežinodami skubėjome palei kažkokius angarus, išdužusiais langais, pro sunkvežimius, laukiančius eilėje į laivą. Žodžiu, ne pati tinkamiausia vieta eiti pėsčiomis. Galiausiai supratome, kad mūsų laivas prisišvartavęs visai ne ten, tad visą kelią iki sutikto policijos pareigūno teko grįžti ir pasukti kitu keliu. Kai pagaliau pamatėme savo keltą, atsidūrėme prie palapinių miestelio, kuriame įsikūrę garsieji Graikijos pabėgeliai. Stengiausi labai nespoksoti, bet įspūdis susidarė kiek niūrokas: senukas, sutvarstyta ranka, kamuolį spardantys purvini vaikai ir moterys, dėliojančios drabužius. Kai pagaliau priėjome prie savo laivo, teko ilgai mindžikuoti, kol atvažiavę vilkikai išsiveš keltu atkeliavusius krovinius. Tačiau, kai mus pagaliau įlaipino, pasijutome, kaip padoriame viešbutyje. Malonus darbuotojas palydėjo iki kajutės, kad nereikėtų blūdyti po visą laivą, o pati kajutė, nors visai mažytė, bet labai jauki ir kuo puikiausiai tinkama panašiai kelionei su nakvyne.

Apsirengėme šilčiau ir išėjome ant denio palaukti, kol pajudėsime. Nors turėjome išplaukti 21 valandą, išplaukėme tik po dviejų valandų. Per tą laiką bandėme rasti sau ramų prieglobstį, kur nepūstų šaltas vėjas ir niekas nerūkytų. Iš pradžių norėjome pasėdėti dengtame denyje, tačiau netrukus visi išsitraukė cigaretes ir suformavo tirštą smogą, kurio smarvės nebuvo įmanoma tverti. Nedidelė pastaba, Graikijoje leidžiama rūkyti viešose vietose. Galiausiai radome atokų kampelį, pavadintą šunų kaimu (užrašas skelbė „dog’s village”). Tai specialus kampelis su narvais, kuriuose keleiviai nakčiai turi palikti šunis, nes, deja, į kajutes jų neleidžia. Čia buvo pačių įvairiausių šunų: vienas išsigandęs, liūdnų akių žvilgsniu pasitinkantis kiekvieną prie jo priėjusį žmogų, kitas nuolat inkščiantis ir viskuo besiskundžiantis, trečias budrus ir susirūpinęs. Kol ten gurkšnojome karštą kavą, vienas vaikinas atnešė ir savo katiną. Kai vėliau priėjome morališkai jo palaikyti, radome jį išsiplėtusiais vyzdžiais, įsispraudusį savo dėžutės kampe, garantuotai su viena mintimi galvoje: „ilga bus naktelė”.

Pagaliau sulaukę, kol pajudės keltas, nuėjome miegoti. Prisipažinsiu, niekada nebuvau plaukusi keltu atviroje jūroje, tad labai bijojau susirgti jūros liga. Laimei, jūra buvo tokia rami, kad visai nesupo, tad išsimiegojau kuo puikiausiai. Atsikėlę iškart nuėjome į denį, kur jau švietė skaisti ryto saulė. Atrodė, kad niekur nė nebuvome išplaukę, nes vėl matėme krantą. Tik tai jau buvo kitas krantas. Mus pasitiko Herakliono miesto uostas.

Laukite straipsnio apie mūsų tolimesnius nuotykius Kretoje!