Viename iš savo straipsnių apie kelionės planavimą esu užsiminusi apie tai, kas įkvėpė pasirinkti aplankyti būtent Italijos sostinę. Ogi tas pats Dan Brown ir jo bestseleris „Angelai ir demonai“ bei įspūdį sustiprinęs pagal šią knygą susuktas filmas. Iškėliau sau tikslą pamatyti visus svarbiausius objektus, po kuriuos lakstė pagrindinis herojus Robertas Lengdonas ir jo žavioji palydovė mokslininkė Viktoria Vetra.

Knygoje pasakojama, kad populiariausias keturis elementus išreiškiantis simbolis kadaise buvo kryžius: jo keturios atšakos atitiko žemę, orą, ugnį ir vandenį. Garsus skulptorius Berninis, priklausęs slaptai iliuminatų brolijai, sukūrė keturis skulptūrų prototipus, kurie atrodo kaip religinio meno pavyzdžiai, tačiau iš tiesų garbina minėtus elementus. Anonimiškai dovanodama šiuos meno kūrinius pasirinktoms bažnyčioms, brolija pačios Bažnyčios rankomis reikiamose vietose išdėstė reikiamas skulptūras. Kiekviena skulptūra buvo ženklas, nurodantis kitą bažnyčią, kurioje būdavo kitas ženklas. Sujungus šiuos ženklus dviem susikertančiomis linijomis, išryškėja kryžius, kurio centre – pati Iliuminatų bažnyčia.

Antrąją kelionės dieną aplankėme du elementus – ugnį ir žemę. Pirmiausia apsilankėme Santa Maria della Vittoria bažnyčioje, kurioje yra garsioji Berninio skulptūra „Šv. Teresės ekstazė“. Ugnine ietimi į vienuolę nusitaikęs angelas – simbolizuoja ugnį.

Šv. Teresės ekstazė. Santa Maria della Vittoria

Vėliau nužingsniavome į Popolo aikštę (Piazza del Popolo) ir ieškojome Santa Maria del Popolo bažnyčios. Iš pradžių manėme, kad ji yra viena iš bažnyčių dvynukių, esančių aikštės gale, tačiau, pasitikrinę elektroniniame žemėlapyje, per visą aikštę grįžome atgal, prie neišvaizdžios, prie kito pastato prilipdytos bažnyčios. Įėję vidun ilgai klaidžiojome ieškodami žemės ženklo – laidojimo rūsį, kitaip vadinamą Demono skyle, slepiančio dangčio, su skydą laikančiu skeletu. Prisipažinsiu, iki galo neatlikau namų darbų, todėl nežinojome, kad šis dangtis yra Čigio koplyčioje, seniau vadintoje Žemės kopyčia (Capella della Terra) – antroje bažnyčios navoje iš kairės. Na, bent vaikštinėjome visai arti tos vietos ir tai mane džiugina.

Demono skylė. Santa Maria del Popolo

Tądien taip pat nuėjome į Santa Maria degli Angeli e dei Martiri (Šv. Marijos angelų ir kankinių) bažnyčią, kuri anksčiau buvo didžiųjų Diokletiano termų (pirčių) sistemos dalis. Bažnyčios viduje yra 1702 m. sukurtas meridianas (dienovidinis) arba saulės laikrodis, kuriuo popiežius Klementas XI norėjo patikrinti Gregorijaus kalendoriaus tikslumą, taip pat tiksliau numatyti Velykas ir padovanoti Romai dienovidinį, koks jau anksčiau buvo įrengtas Bolonijos San Petronio katedroje. Linija yra 45 metrų ilgio, pagaminta iš bronzos ir geltonai balto marmuro. Saulė, šviesdama pro nedidelę skylutę sienoje, ant linijos padeda tašką. Kol dairėmės aplink, jis išryškėjo ir labai apsidžiaugėme, kad pavyko jį nufotografuoti.

Dienovidinis. Santa Maria degli Angeli e dei Martiri

Programėlė “Tripomatic” taip pat pasiūlė mums aplankyti vienuolių kapucinų kriptą, esančią po Kapucinų Šv. Mergelės Marijos bažnyčia. Tai katakomba, padalinta į penkias koplytėles, kurių kiekviena išpuošta vienuolių kaulais. Tokiu būdu išsaugoti 4000 vienuolių palaikai.

Kapucinų kripta

Kaip vienas iš lankytinų objektų internete buvo paminėta Santa Maria Maggiore bažnyčia, todėl aplankėme ir ją. Pamenu, įžengėme pro duris ir abu su S. sutartinai nutęsėme “ooo…”, nes tai buvo pirmos mūsų matytos išties gražios lubos, puošiančios visą centrinę ilgo pastato dalį.

Gaila, kad vasara Romoje - restauravimo ir atsinaujinimo metas. Dauguma pastatų ir kitų istorinių paminklų buvo paremta pastoliais dėl kasamos trečios metro linijos, plaunama ar aptverta. Taip buvo ir su Trevi fontanu. Įspūdingo dydžio ir nuostabaus grožio fontanas buvo aptvertas ir tam, kad galėtum pasižiūrėti iš arčiau, iki jo buvo galima prieiti tilteliu. Žmonių buvo tiek daug, kad susidarė eilės, kurių kryptingą judėjimą reguliavo pareigūnai. Vis dėlto, pagailėjome laiko ir nusprendėme į vieną garsiausių pasaulio fontanų pasižiūrėti iš toli.

Tą pačią dieną aplankėme ir Ispaniškuosius laiptus. Tik iš pradžių nesupratome, kad stovime jų viršuje, todėl grįžtant namo atėjome iki jų dar kartą, šįsyk iš apačios. Mūsų nepastabumas visai paaiškinamas. Apačioje stūksantis laivo formos fontanas aptvertas rekonstrukcijai, todėl erdvė išsyk atrodo mažesnė ir patys laiptai visai nedideli. Aplink - turistų knibždėlynė ir įkyrūs gėles įsiūlyti bandantys nelegalūs indų kilmės prekiautojai.

Tą dieną pamatėme labai daug, todėl namo grįžome vilkdami kojas. Tikra tiesa, kad kelionei į Romą reikia įsigyti gerą avalynę, skirtą daug vaikščioti. Kitą rytą apsimovusi basutes, vėl jaučiausi gerai. Tai ženklas, kad pirkdama neprašoviau.

Daugiau įspūdžių kitame straipsnyje.