Ką atsakytumėte, jeigu kas nors jūsų paklaustų, ar sutiktumėte niekada daugiau nesenti ir gyventi amžinai? Turbūt nesusimąstę sušuktumėte „taip!”, tačiau, ar tai tikrai būtų taip puiku? Žinoma, turėdami visą pasaulio laiką, galėtumėte daug ką sužinoti, daug ko išmokti, netgi apkeliauti visą pasaulį, bet juk nuolat būtumėte vieniši. Visi sutikti jums brangūs žmonės, draugai, mylimieji, vaikai paliktų šį pasaulį ir kartu paliktų jus. Anksčiau ar vėliau, gyvenimas netektų prasmės, nes nebūtų su kuo viskuo dalintis, neliktų priežasties, dėl ko stengtis. Tokia yra prieš porą savaičių kino teatruose pasirodžiusios Lee Toland Krieger režisuotos romantinės dramos „Adelainos amžius“ pagrindinė mintis.

Filmo veiksmas rutuliojasi šių dienų San Franciske. Viskas prasideda nuo trilerį primenančios scenos, kuomet jauna moteris (vaid. Blake Lively) slapta perka padirbtus asmens dokumentus. Atskubėjusi į darbą miesto bibliotekos archyvuose, ji gauna dėžę su senomis dokumentinių filmų juostomis, kurias reikia skaitmenizuoti. Jai įsijungus vieną dokumentinį filmą ir pamačius vaizdus iš praeities, ją užplūsta prisiminimai ir tuomet sužinome visą jos gyvenimo istoriją. Štai čia pirmą kartą išgirstame tą juokingai dramatišką ir rimtą pasakotojo balsą, kuris pasikartoja kaskart, kai reikia ką nors paaiškinti nesusipratusiai žiūrovų publikai.

Adelaina Bauman gimė 1908 metų sausio pirmą dieną. Merginos gyvenimas bėgo nerūpestingai, ji susipažino su mielu vaikinu, ištekėjo, susilaukė dukrelės. Tačiau per nelaimingą atsitikimą, statant San Francisko Auksinių vartų tiltą, jos vyras žuvo ir ji tapo jauna našle. Vieną vakarą, jai važiuojant į tėvų namus, netikėtai ėmė snigti ir ji, išsiblaškiusi, vos išvengė susidūrimo su priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu, tačiau nulėkė nuo tilto ir atsidūrė tvenkinyje. Tarsi to būtų per maža, iš dangaus į apvirtusį automobilį trenkė žaibas, kuris atgaivino mirštančią Adelainą, tačiau nuo tos akimirkos ji nustojo senti ir liko amžinai dvidešimt devynerių.

Bėgant laikui, žmonės ėmė pastebėti, kad Adelainos veide visiškai nematyti senatvės požymių, kartu su dukra jos atrodė kaip seserys. Iš pradžių pati Adelaina manė, kad jai tiesiog pasisekė, tačiau vėliau ji suprato, kad nei truputėlio nesensta. Bandė aiškintis, studijuodama medicinos vadovėlius, tačiau mokslinio paaiškinimo niekur nerado. Vieną dieną už nedidelį greičio viršijimą jos automobilį sustabdė policininkas ir, patikrinęs dokumentus, nepatikėjo, kad juose nurodytas tikrasis amžius. Situacija tapo išties pavojinga, kai ją surado FTB agentai ir prievarta įsisodino į automobilį. Adelaina suprato, kad jie žino apie jos nepaprastą savybę ir kad ją ketinama išvežti tyrimams. Pasinaudojusi palankia aplinkybe, ji pabėga ir nusprendžia visą savo gyvenimą praleisti slapstydamasi. Jai tenka atsisveikinti su savo mylima dukra, tačiau ji pažada su ja matytis. Kad niekam nesukeltų įtarimų, ji kas dešimt metų pakeičia savo tapatybę, išvaizdą ir gyvenamąją vietą.

Pasakojimas grįžta prie šių dienų, ir mes sužinome, kad ji gyvena kinų kvartale viena su mielu Karaliaus Čarlzo spanielių veislės šuneliu (kaip vėliau paaiškėjo, ji visuomet augina šios veislės šuniukus) ir netrukus planuoja išsikraustyti į fermą Oregone, kur gyvens ateinančius dešimt metų. Naujųjų metų išvakarėse ji dalyvauja viešbučio vakarėlyje, kur koncertuoja jos neregė draugė. Prieš pat išmušant dvyliktai, į salę įžengia patrauklus vyras (vaid. Michiel Huisman). Jų žvilgsniai susitinka ir tampa akivaizdu, kad jų keliams lemta susikirsti. Kai Adelaina susiruošia vykti namo, paskutinę akimirką į jos liftą įbėga tas pats žavingas nepažįstamasis. Jis siekia su ja susipažinti artimiau, tačiau Adelaina santūriai vengia bet kokio kontakto ir nesileidžia į kalbas. Jis palydi ją iki taksi automobilio ir kviečia susitikti, tačiau ši mandagiai atsisako. Tą akimirką pasidaro apmaudu dėl Adelainos sprendimo niekada neįsileisti nieko į savo širdį, nes vyriškis atrodo nuoširdus ir geranoriškas.

Kitą dieną darbe bendradarbiai šnekasi apie dosnų rėmėją, kuris žada paaukoti bibliotekai retų pirmųjų leidimų knygų. Kaip ir buvo galima tikėtis, pasirodo vyras iš naujametinio vakarėlio, nešinas „gėlių“ puokšte. Adelainai jis įteikia tris knygas, kurių pavadinimuose yra paminėtos gėlės – „Pienių vynas“, „Baltasis oleandras“ ir į lietuvių kalbą neišversta „Daisy Miller“ (liet. „Saulutė Miller“). Galbūt esu beviltiška romantikė, bet man tai pasirodė labai miela. Bent mane tokia dovana būtų papirkusi. Elis (toks jo vardas) prisipažįsta, kad yra matęs Adelainą ir anksčiau, todėl žinojo, kad ji čia dirba. Jis paprašo jos nusifotografuoti laikraščiui, tačiau ji griežtai atsisako. Iš tiesų ji nenori, kad būtų įamžintas jos atvaizdas. Tad jis imasi kitokių priemonių, pakviečia ją į pasimatymą ir juokais pagrasina, kad jei ji nesutiks, jis atsiims visas knygas ir jas sudegins. Žinoma, ji sutinka. Gudrumu jis pakviečia ją ir į antrą pasimatymą savo namuose, kur nustebina neįprasta vakariene. Adelaina pasiduoda silpnumo akimirkai ir jie kartu praleidžia naktį.

Pirma labai jautri scena, kuri mane sugraudino, buvo Adelainos šunelio netektis. Jai grįžus namo, jis visada atbėgdavo jos pasitikti, tačiau vieną kartą, ji rado vargšelį gulintį ant žemės. Nuvežus pas veterinarą, paaiškėja, kad jo sveikata gerokai pašlijusi ir geriausia būtų jį užmigdyti. Čia atsiskleidžia, kaip skaudu yra netekti tų, kuriuos myli, nes jų gyvenimas neišvengiamai baigiasi. Adelaina turi gyventi toliau, tačiau jos širdyje atsiveria vis didesnė tuštuma. Ji dar kartą įsitikina, kad jai lemta amžinai ko nors netekti, todėl atstumia Elisą, kad vėliau netektų dar labiau kentėti.

Adelaina susitinka su savo dukra ir papasakoja apie Elisą. Fleming (vaid. Ellen Burstyn), dabar pati gyvenimo išminties turinti senolė, pataria jai liautis bėgus, leisti sau vėl būti laimingai, vėl mylėti. Adelaina, įkvėpta dukters, susitaiko su Elisu ir šis pakviečia ją važiuoti pas jo tėvus, kurie švenčia keturiasdešimties metų vestuvių jubiliejų. Eliso tėvas Viljamas (vaid. Harrison Ford), pamatęs savo sūnaus išrinktąją, nustemba ir nejučia iš jo lūpų išsprūsta: „Adelaina...“. Ši taip pat prisimena, kad prieš keletą dešimtmečių jie buvo įsimylėję ir jis netgi ketino jai pasipiršti, bet tąkart ji išsigando ir pabėgo, kad jis nesužinotų jos paslapties. Adelaina prisitato esanti Dženė ir pameluoja, kad Adelaina Bauman buvo jos mama, kurios ji neteko prieš keletą metų. Tačiau Viljamas negali pamiršti savo senosios meilės, jis nuolat šneka apie tai, kokia nuostabi moteris ji buvo ir kokie jie buvo artimi, taip sukeldamas pavydą savo žmonai.

Viskas pakrypsta netikėta linkme, kai Eliso tėtis pamato randą ant Adelainos rankos. Jis puikiai prisimena, kaip kartą jie susiruošė į žygį po miškus ir ji stipriai susižeidė ranką į nulūžusią medžio šaką. Viljamas, kaip medicinos studentas, tąkart susiuvo žaizdą ir liko randas. Randas ant sūnaus mylimosios rankos yra tiksliai toje pačioje vietoje. Jis pasako Adelainai, kad jis žino jos paslaptį. Dabar jam aišku, kodėl ji prieš daugelį metų paliko jį. Adelaina išsigąsta, parašiusi Elisui raštelį, sėda į automobilį ir pabėga. Pabėga, kaip daugelį kartų savo gyvenime.

„Adelainos amžius“ yra filmas, skirtas moterims, todėl čia nereikia ieškoti logiškų mokslinių paaiškinimų tam, kas vyksta. Tai kartu ir mados kelionė per laikmečius, nepriklausomai nuo to, kuriuo metu gyveno, Adelaina visuomet išlaikė puikų stiliaus pojūtį. Aktorė Blake Lively, mano nuomone, pasirodė puikiai. Čia jai teko nelengva užduotis: atskleisti protingą, santūrią moterį, kurios siela pragyveno ilgiau nei šimtą metų, tačiau yra įsprausta į jaunos merginos kūną, todėl aplinkiniams tokia ir turi atrodyti. Taip pat galima padaryti vieną juokingą išvadą: per šitiek metų mergina taip ir neišmoko vairuoti automobilio, nes dėl visų reikšmingų jos gyvenimo pokyčių kaltos bėdos kelyje (avarijos, vos nepasibaigusios tragiškai, neužsivedantis variklis ar greičio viršijimas). Filmo pabaiga daugeliui iš jūsų nebus netikėta, tačiau taip ir turi baigtis graži istorija apie gyvenimo prasmę, tikrąsias vertybes ir meilę, nugalinčią net patį laiką.