Priešais – plačiai atverti metaliniai vartai, už kurių driekiasi vingiuojanti parko alėja. Medžių lapija jau seniai nusimetė žalią skarą ir tarsi susigėdo, pakeitusi apdarą. Galbūt ruduo čia kaltas? O gal tarp šakų įsisukęs nutrūktgalvis paskutinis šiltas saulės spindulys? Tylu ir ramu čia.

Bene gali išgirsti netoliese nukrentančią margą klevo žvaigždę... Į akiratį pakliūna šeima. Vyras paduoda dar labai netvirtai ant žemės stovinčiam vaikui gelsvą lapą, o mažylis, stipriai suspaudęs jį rankoje, leidžiasi bėgti parko alėja. Netoli tenubėgo... Parkrito. Pasigirsta gailus mažylio verksmas, nukeliantis Verkių rūmų praeitin.

Legendų šešėlyje

Verkių rūmų istorija prasideda dar prieš Lietuvos krikštą, kadangi Verkiai nuo seno buvę Lietuvos Didžiojo kunigaikščio valda. Dauguma literatūros šaltinių pasakoja legendą apie Verkių pavadinimo kilmę. Padavimo turinys, bėgant metams, pasakotojų buvo vis papildomas įvairiomis detalėmis, tačiau esmė liko nepakitusi.

Pagoniškoji Lietuva turėjo žynį Krivių Krivaitį, labai mėgusį vaikščioti po Vilniaus apylinkes, ypač po žmonos mirties. Sykį dūmodamas miške sutiko jauną gražią lietuvaitę ir iš pirmo žvilgsnio abu vienas kitą pamilo. Po kurio laiko juodu slapta susižadėjo, nes atvirai to daryti neleido žynį saistomos priedermės – žynys galėjo vesti tik vieną kartą, o už nusižengimą būtų griežtai baudžiamas. Iš tos didelės meilės Krivių Krivaičiui ir jo mylimajai gimė sūnus. Kaip tik tuo metu iš Trakų į Verkių miškus medžioti atvyko kunigaikštis su palyda. Išsigando Krivių Krivaitis, kad neteks sūnaus, ir ilgai nelaukęs sugalvojo, kaip mažylį išgelbėti. Išpuošė vaikelį, kaip tik galėjo, paguldė į dailią vygę ir užkėlė ją aukštai į medį. Nuaidėjus medžioklės ragui, kunigaikštis su medžiotojais išjojo medžioklėn, tačiau kaip kunigaikštis nustebo išgirdęs ne stumbrą maurojant, o gailiai verkiančio kūdikio balselį. Kunigaikščio svita buvo dar labiau nustebusi, kai pamatė medyje puošnią vygę. Įvykį visi vienbalsiai įvardijo stebuklu, nes, iškėlus vygę iš lizdo, paaiškėjo, jog joje guli kūdikis. Pasikvietė kunigaikštis Krivių Krivaitį, kad šis jam išaiškintų neįprastojo radinio reikšmę. Krivių Krivaitis kiek padelsęs, ėmė aiškinti kunigaikščiui, kad šis vaikas dievų siųstas kunigaikščiui kaip žynio įpėdinis, jį pakeis ir taps Lietuvos ir kunigaikščio tarpininku bendraujant su dievais. Tačiau kunigaikštis turįs mylėti tą vaiką ir prižiūrėti it savą. Kunigaikštis sugalvojo geresnę išeitį – kad jau vaikas bus Krivių Krivaičio įpėdinis ir jį pakeis, tegul žynys pasiima vaiką savo globon ir užaugina jį, suteikdamas visą reikiamą auklėjimą. Nudžiugo Krivių Krivaitis, kad neišsiskirs su sūnumi ir matys, kaip šis auga, nedelsdamas džiugią naujieną pranešė ir žmonai, atgaivindamas jos motiniškas viltis pamatyti, kaip užauga jos sūnus.

Ši legenda įprasmino iš kartos į kartą pasakotą Verkių pavadinimo kilmę – tai dėl vaiko verksmo nuo to laiko ta valda imta vadinti Verkiais, tačiau šis pasakojimas išsaugojo ir dalį mūsų istorijos, nes būtent šiam berniukui, iškeltam iš medyje susukto lizdo, buvo suteiktas Lizdeikos vardas. Prisiminus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, būtent žynys Lizdeika ir išaiškino Gediminui jo sapną apie geležinį vilką – anot pranašystės, kur staugė vilkas, ten iškils didelis miestas – Vilnius.

Kryžkelė: Rytai ar Vakarai?

Einant parko alėja, akys raibsta nuo sodrių rudens ir jau atslenkančio vakaro spalvų, dešinėje pusėje plyti nedidelė vis dar žalių samanų kilimu nuklota giraitė, kurioje atėjusius pirmiausiai pasitinka išdidus plačiašakis ąžuolas. Prie šaknų – daugybė gilių. Po akimirkos, vis dar tebežvelgdamas į ant žemės pakrikusias giles, susivoki, kad alėja nebe ta, giraitė nebe ta ir parkas nebe toks, kaip buvęs. Giraitės paklote kur ne kur pūpso juodos žemės kauburėliai – mažo žemės šeimininko darbas, po kojomis nejauti paskutinio šilto žemės atokvėpio prieš atslenkant pirmam gruodui... Mat ir čia jau pasidarbavusi šiandieninės pažangos ranka – alėja virtusi betono keliuku, kuriame vietoje karietų bildėjimo ar arklių kanopų kaukšėjimo karts nuo karto išgirsti variklio burzgimą ar trumpą signalą, įspėjantį pasitraukti į šalį.

Prie pat giraitės stovi nedidelis balto mūro vienaaukštis pastatas, buvęs sodininko, vėliau sargo, namelis. Dabar visoje dvaro teritorijoje tik prie sodininko namelio keroja keli senoliai maumedžiai, palinkę pastato pusėn tarsi sargai. Visai netrukus, palikus nuošalyje gelsvus spygliuočius, pagrindinė parko alėja išsišakoja dešinėje pusėje esančios vakarinės ir kairėje pusėje rytinės oficinų kryptimis. Kryžkelėje labiau traukia į kairę. Kuo arčiau, tuo didingesnis pastatas atrodo. Rytinė oficina dabar vadinama pagrindiniais Verkių rūmais. Žvelgiant iš kairės, vakarėjantį dangų remia bokštas, kuris harmoningai susijungia su rūmais. Dviaukščio su atikiniu trečiu aukštu pastato puošmena – portikas, paremtas keturiomis jonėninėmis kolonomis, už kurių slepiasi durys į rūmus. Nūdiena neleidžia užsimiršti ir pasinerti į rūmų aukso amžiaus aplinką – priešais dvarą išasfaltuota nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė, į kurią šiandien ir atveda alėja. Tarp rytinės ir vakarinės oficinų dideliame elipsės formos vejos plote matyti centre esantis įdubimas. Jame ant samanomis pasidengusių akmenų pylimo įtaisyta įmantriai išraižytų metalinių lūgnių ir švendrų puokštė, nuo laiko ir kritulių įgavusi rausvai rudą atspalvį. Tai – Verkių rūmų fontano ir baseino liekanos. Regis, ir girdi, kaip nesustodamas čiurlena vanduo, rodos, matai raibuliuojančias bangeles, atrodo, net jauti kelis lašus ant veido... Ne, vis dėlto tai tik lengva dulksna užklydo vakarop į parką.

Parkas šalia abiejų rūmų oficinų nušvinta blausia šviesa. Dujiniai žibintai... Aikštelėje automobilių beveik neliko, tačiau rūmų languose vis dar dega šviesos. Juk ne tokie rūmai buvę prieš beveik tris amžius! Kas vaikščiojo šia alėja, parku, grožėjosi fontanu? Kokie buvo tie žmonės? Kaip keitėsi rūmai, bėgant laikui? Daug klausimų. Tačiau dažniausiai istorija į juos ir turi atsakymus.

Vyskupų pilis ant kalno

Verkių valda, priklausiusi LDK kunigaikščiui, po Lietuvos krikšto 1387 metais buvo perleista Vilniaus vyskupams, kurie, kaip monografijoje „Verkiai. Istorija ir dabartis“ rašo jos autorius Albertas Vitkus, čia šeimininkavo 400 metų. XVI amžiuje iškilo pirmieji erdvūs ir ištaigingi vyskupų rūmai. Neverta stebėtis, kodėl rūmai buvę mediniai, nors jau su mūriniais pamatais, kadangi dvaras naudotas kaip vasaros rezidencija, skirta poilsiui. Vieta poilsiui čia išties buvo puiki: parkas, pakalnėje sruvenanti Neris, paukščių čiulbesys, ąžuolų tvirtybė, netoliese plytintys ežerai. O ir Vilnius visai čia pat!

1690 m., beveik tuo pačiu metu, kai kitame Vilniaus priemiestyje, Antakalnyje, ėmė kilti mūriniai Sluškų ir Sapiegų rūmai, ant aukšto Neries kranto, kur kadaise būta pagonių šventyklos, medinius vyskupų rūmus pakeitė mūriniai ir visas dvaro gyvenimas persikėlė ant kalno. Anot monografijos autoriaus A. Vitkaus, šių rūmų, pilimi dar vadintų, savininkas ir statytojas buvo vyskupas Konstantinas Bžostovskis. Tas pats vyskupas, kuris dėl vis nesibaigiančių konfliktų su Kazimieru Jonu Sapiega dėl pastarojo įtakingumo Vilniaus visuomenėje, prakeikė jį ir atskyrė nuo bažnyčios.

Rūmai-pilis buvo beveik kvadratiniai, trijų aukštų, su skarda dengtais bokštais – rizalitais –kampuose. Pagrindinis fasadas su kolonomis ir galerija buvo rytinėje pusėje, kaip ir šiandien. Vyskupas K. Bžostovskis įkūrė Verkiuose ir prestižinį itališko stiliaus parką, kuriame augo daug dekoratyvinių augalų. Palyginus su Antakalnio Sapiegų rūmų parku, ten orientuotasi į prancūzų to meto madą. Vyskupo nuopelno būta ir savo pašaukimui. Dešiniajame Neries krante K. Bžostovskis trinitoriams pastatė iš pradžių medinę, o vėliau mūrinę, bažnyčią bei vienuolyną. Bažnyčia buvo konsekruota ir pavadinta Švč. Trejybės vardu. Vyskupo pageidavimu, šiai vietovei suteiktas Trinapolio vardas, prigijęs ir išlikęs iki šių dienų. Verkių rūmų ir parko ansamblis bei bažnyčia nesudaro tokio darnaus vieneto kaip Sapiegų rūmai ir Viešpaties Jėzaus bažnyčia su vienuolynu, kurių kompleksą Sapiega pirmasis Vilniuje pastatė trinitoriams. Prisiminus istoriją, tai buvo viena iš pagrindinių konflikto tarp vyskupo ir Kazimiero Jono Sapiegos priežasčių.

Po K. Bžostovskio, Verkiuose ėmė šeimininkauti naujas Vilniaus vyskupas, kilęs iš algirdaičių giminės – Ignas Jokūbas Masalskis. Nuo 1762 m., kuomet tapo vyskupu, jis vasaras praleisdavo Verkiuose. Pasak knygos „Lietuvos dvarai“ autorės, žurnalistės Ingridos Semaškaitės, 1779 m. vyskupas I. J. Masalskis, sutikus Seimui, mainais Katedros kapitulai perdavė jam priklausiusį Raudondvarį, o tuo būdu Verkiai tapo jo privačia nuosavybe. Vietą naujųjų rūmų statybai parinko ir rūmų ansamblio projektą parengė įžymus to meto architektas Martynas Knakfusas, kuris darbus pradėjo nuo iki šių dienų išlikusios rytinės oficinos. Joje buvo įrengtos patalpos tarnams. Per pusantrų darbo metų buvo pastatyti dar ir centriniai rūmai, jau nebeišlikę. M. Knakfuso darbus, po studijų grįžęs iš Paryžiaus, tęsė buvęs jo mokinys Laurynas Stuoka-Gucevičius. L. Stuoka-Gucevičius perprojektavo centrinius rūmus, iš dalies pakeisdamas jų planą. Pagal jaunojo architekto projektą buvo pastatytas klasicizmo šedevras – vyskupo I. J. Masalskio rezidencija, anot I. Semaškaitės, panešėjusi į laimę lemiančią pasagą: centriniai rūmai buvę labai ištaigingi ir puošnūs, dviejų aukštų su šešių jonėninių kolonų portiku, o iš šonų glaudėsi rytinė ir vakarinė oficinos. Kokie buvo centriniai rūmai, pasakoja išlikę jų aprašymai, litografijos,  paveikslai.

Ne tik išore centriniai rūmai atrodė įspūdingai, tačiau ir interjeras buvo tuo metu išskirtinis. Pirmajame rūmų aukšte buvo erdvus iškilmingas vestibiulis, taip pat, pasak A. Vitkaus, viena didelė ir dvi mažesnės salės bei keturiolika įvairaus dydžio kambarių. Antrojo aukšto centre – didelė puošni teatro salė su kupolu, kurioje 1788 m. (paskutiniai L. Stuokos-Gucevičiaus darbo metai Verkiuose) buvo pastatyta opera „Figaro vedybos“. Rūmai buvę tarsi menų panteonas – teatras, turtinga biblioteka, muziejus, paveikslų galerija, tuo tarpu rytiniame korpuse buvo koplyčia, o vakariniame – iždinė. Rūmuose buvo įvestas vandentiekis bei dujinis apšvietimas. Dvaro pastatų ansamblio, kurį sudarė, manoma, taip pat L. Stuokos-Gucevičiaus statyti pastatai (oranžerijos, paviljonas, užvažiuojamieji namai ir arklidės, valstiečių vaikų mokyklėlė, vandens malūnas, vilutė ir kt.), statyba truko iki XVIII a. pabaigos, tačiau gražaus sumanymo užbaigti vyskupui I. J. Masalskiui nepavyko, kadangi per 1794 m. sukilimą vyskupas mirė. Tuomet prasidėjo ilgas net kelių etapų rūmų nykimas, perduodant juos iš vienų rankų į kitas, dėl ko rūmai labai nukentėjo, ypač architektūriniu požiūriu.

Tęsinys - kitą mėneį.