Grafo dvaras

Vienas iš ryškesnių kritinių momentų rūmų istorijoje buvo 1812 m. Rūmai labai nukentėjo Napoleono kariuomenės antplūdžio metu: sudegė dalis centrinių rūmų stogo gegnių ir beveik visos medinės grindys. Verkiuose apsistoję karininkai miklino rankas, šaudydami į juos per pratybas. Dar po metų rūmuose laikyti prancūzų belaisviai. Iki amžiaus vidurio rūmai bei kiti ansamblio pastatai neprižiūrimi ėmė griūti, prarado vyskupų laikų ištaigingumą ir prabangą.

Rūmai ir parkas atgijo, kai juos 1840 m. nusipirko Liudvikas Adolfas Vitgenšteinas (1799–1866), vokiečių kilmės grafas, kaip publikacijoje apie Verkius rašo žurnalistė I. Semaškaitė, Rusijos kariuomenės pulkininkas, dar turėjęs dvarą Nesvyžiuje. Grafas buvo vedęs Stefaniją Radvilaitę, o po jos mirties, Verkiuose apsigyveno su antrąja žmona. Būtent grafas L. A. Vitgenšteinas po ilgo laiko stengėsi išsaugoti ir atgaivinti Verkių rūmų ansamblį ir parką. Tačiau centrinių rūmų rekonstruoti jau nepavyko, jie buvo pernelyg sunykę, todėl iki rūsių nugriauti. Kita grafo naujovė buvo rytinės oficinos pertvarkymas į reprezentacinius rūmus. Rytinės oficinos bokštas atsirado tik šios rekonstrukcijos metu, o prie pietinio galo buvo pristatyta stiklo ir geležies dviaukštė konstrukcija – oranžerija (žiemos sodas), kurioje augo subtropiniai ir tropiniai vaisiai, kaip antai, bananai, ananasai, persikai ir fikusai. Deja, iki šių dienų oranžerija neišliko.

Grafas L. A. Vitgenšteinas buvęs ir meno kūrinių gerbėjas, todėl rekonstruotoje rytinėje oficinoje, pristatytoje salėje, įrengęs galeriją, kurią, pasak A. Vitkaus, puošė Europos dailininkų paveikslai, žymių žmonių biustai, dramblio kaulo raižiniai ir aplinkui surikiuoti senoviniai kareivių šarvai, parsigabenti iš Nesvyžiaus Radvilų kolekcijos. Ant sienų kabėjo grafo ir jo žmonos portretai. Valdant grafui L. A. Vitgenšteinui, rūmai labai pasikeitė, po rekonstrukcijos pagražėjo. Buvo perplanuotas ir parkas, sumažinta viršutinė jo dalis, pastatyta nauja tvora, sargo namelis, atnaujinta centrinė aikštė ir joje buvę baseinas su fontanu. Šis rūmų pakilimo laikotarpis tęsėsi iki 1864 m., vėliau tėvo pradėtus darbus rūmuose tęsė grafo sūnus Peteris, daugiausia dėmesio skyręs vandens įrenginiams ir tvenkiniams, plėtodamas žuvininkystę. Nuo 1881 m. rezidencija vėl buvo apleista ir neprižiūrima.

XX amžiaus negandos ir XXI amžiaus globa

Naujai atėjęs amžius drauge atsinešė tik dar daugiau nelaimių rūmams. Nuo 1910 m. nuolat keitėsi rūmų savininkai, žemė po sklypą vis labiau buvo išparduodama, iškirsti miškai. O juk čia stovi šimtmečiais savo amžių skaičiuojantys ąžuolai! Likę nebedaug, kiek gi jų buvo iškirsta?

Ypatingai didelė žala architektūriniam Verkių rūmų ansambliui padaryta Pirmojo pasaulinio karo metu. Visiškai sunyko prie rytinės oficinos buvusi oranžerija, rūmų parke ir toliau kirsti vertingi medžiai, sunyko neprižiūrimas žemutinis parkas, pastatai, iš rūmų išgrobstytos meno vertybės, kai kurios išveštos į Sankt Peterburgą. Tarpukariu buvusioje rezidencijoje veikė pensionatas ir vasarnamiai, gyvulininkystės mokykla, sovietmečiu – gyvulininkystės technikumas, kolūkių pirmininkų mokykla. Ir tik antroje XX a. pusėje antrasis rūmų nykimo laikotarpis po truputį stabilizavosi. Rūmai perduoti Mokslų akademijos globon, o 1976 m. pagal architekto Antano Kunigėlio projektą restauruota rytinė oficina. Dar 1995 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu didesnė Verkių ansamblio dalis naudoti ir tvarkyti perduota Botanikos institutui.

XXI a. susirūpinta rezidencijos likimu. Jau 11 metų, kai aplink elipsinę aikštę, esančią prie rūmų, įrengtas dujinis apšvietimas, koks čia buvęs kadaise. Dujiniai žibintai šiandien skleidžia romantizmo epochos šviesą...

Paminklas praeičiai

Languose tamsu. Parką apgaubė rūkas, o vakaro šaltyje išsisklaidantis iškvėpiamas oras ragina baigti ekskursiją po praeitį. Dar nespėta užsukti prie šunelio Lupino kapo ar veikiau jam supilto mažyčio pilkapio. Tylūs žingsniai per centrinę elipsės formos aikštę, pro rytinės oficinos bokštą ir prieš akis tarp prikritusių klevo lapų vos pastebimas nedidelis paminklas: „Lupin, 1885“. Gal tai buvo Peterio Vitgenšteino šuo? Kas čia žino... Už nugaros lieka rytinė oficina, tik šįsyk žvelgianti jau į Neries vingį. Tarsi didelis laivas su daugybe stiklinių akių, čia didesnių, čia mažesnių.

Čia pat balta metalinė terasa, savo forma primenanti karuselę, ne per seniausiai rūmų pastate įsikūrusio restorano palikimas. Aukštėliau dešinėje matyti rūmų balkonas – erdvus, bet tuščias. Rūmai po truputį praslenka, artėja keliukas į bene gražiausią rūmų parko vietą. Status šlaitas kairėje įspėja eiti atsargiai. Mėnulio apšviesto tako pabaigoje į cementinį pakilimą įleisti išraityti šalti metaliniai turėklai, ant kurių beveik nėra laisvos vietos. Mat čia prikarstyta daugybė įvairaus dydžio, spalvų, formų spynelių, kurias savo vestuvių dieną paliko laimingos sutuoktinių poros. Šalia laukia nuščiūvę mediniai suoliukai. Neprisėdu, jau tamsu ir šalta, bet siela čia visgi nurimsta. Regykla! Tik dabar susimąstau, koks gražus šis žodis, savas, nes lietuviškas, nepasiskolintas iš kitakalbių...

Žingsniai spartėja ir vaizdai greičiau lekia pro akis: aukuras ir buvusios pagonių šventyklos pamatų liekanos, garsusis inkilų medis, pavasarį atgimsta ne žalia lapija, o paukščių čiulbesiu, parko takelis vėl atveda prie centrinės aikštės tarp oficinų. Ir vėl kairėn. Tik šįsyk pro vakarinę oficiną. Ji, rodos, nuošalesnė, lyg rytinės atspindys, tik be bokšto. Vakaro tamsoje sunku įžiūrėti pastato puošybos detales. Rudenį greitai temsta... Tenka keliauti atgalios, vartų link, paliekant rūmus ir parką artėjančios nakties glėbyje.

I dalį skaitykite čia.