Antakalnyje, ant dešiniojo Neries upės kranto, pro žilvičius šmėžuoja tvirtovę primenantis pastatas. Tai – buvę didikų Sluškų rūmai. Tačiau ne visiems rūmams lemta pasakoti gražias istorijas. Sluškų rūmų kertės šiandien nebylios, bet žmonės vis dar prisimena praeitį, prisimena kitokius buvus rūmus – su tvora, apkaišyta spygliuota viela, sargybinių bokšteliais, grotomis ant langų... Tokius rūmus atsimena ir poetas, tremtinys Vytenis Grabauskas, kalintas Mordovijos ir Omsko lageriuose.

Atokvėpis

1951 m. liepos 21-oji buvo nepaprastai karšta vasaros diena. Tądien į Vilnių atvažiavo dar vienas sausakimšas Stolypino vagonas. Netrukus, sargybos lydimi, atvežtieji pasiekė buvusius Sluškų rūmus, jau kuris laikas naudotus kaip skirstomasis kalėjimas, trumpiau peresilka vadinamus. Šiame vagone buvo ir iš Marijampolės kilęs 16 metų paauglys Vytenis Grabauskas. Po ilgos kelionės, tokią karštą vidurvasario dieną troškulio sunkiausiai sekėsi atsiginti. „Į kiemą priešais rūmus išėjo majoras, aš priėjau prie jo ir paprašiau vandens atsigerti, – savo atvykimą į kalėjimą prisimena poetas, – ir majoras visgi nuėjo ir atnešė tokį didelį katiliuką vandens, nė nežinau, iš kur anas jį gavęs, tai aš užsiverčiau ir godžiai išgėriau tą katiliuką, net nejusdamas, koks vanduo buvo šaltas“. Taip prasidėjo pusantro mėnesio trukęs laukimas, nuolat užduodant klausimą – kada gi ateis eilė ir poetui iškeliauti tremtin?

Poetas V. Grabauskas pasakoja, kad iki ištrėmimo iš Lietuvos teko išbandyti ne vieno, o trijų kalėjimų gultus ir vis dėlto Sluškų rūmus, daugelio nuostabai, įvardija kaip pačią maloniausią įkalinimo įstaigą. Savo atsiminimuose apie likimo draugą Antaną Cibulskį poetas rašė: „Po visų tardymo smagumų, priplėkusių MGB rūsių, vienučių čia jau galima žmoniškiau atsipūsti, atsišnekėti su draugais, prisikvėpuoti gimtinės oro ir atsivalgyti jos duonos pieš savo tolimąją odisėją.“

Savo eilės belaukiant

Žmonės į Sluškų rūmus buvo vežami iš visos Lietuvos. Čia kalėjo labai skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmonės: nuo vos vos krutančių senolių iki vietoje nenustygstančių nepilnamečių, ir kaimiečiai, ir inteligentai – išlygų nebuvo. Žmonės čia nuolat keisdavosi, laukdavo savo eilės. Kiekviena kamera savotiškai gyveno savo gyvenimą.

Didingos Sluškų rūmų menės buvo paverstos kalėjimo kameromis. „Mūsų kamera, – rašo atsiminimuose poetas, – trečiajame aukšte, langai – į šiaurės rytus. Mūsų, nepilnamečių, gretos labai praretėjo, o kameroje daugiau kaip pusšimtis įvairaus likimo kalinių. Iš visų suaugusiųjų mes labiausiai nemėgstam senių: nei jie dainuoja, nei kokių pokštų prasimano, tik dūsauja, meldžiasi ir reikalauja ramybės. O kokia gali būti ramybė, – klausia V. Grabauskas, – jei tau tik šešiolika, ir bausmė, kaip sako kaliniai, vaikiška – tik dešimt metų“. Senoliai nebuvo priešiškai nusistatę dainų atžvilgiu, bet kad jaunimas nejausdavęs saiko. „Kai užtrauksi, – šypsosi poetas, – ir, žiūrėk, Husaras (taip praminėm prižiūrėtoją) jau atlekia. Atbilda jis, atidaro kameros duris ir graso mums, jei dar išgirsiąs dainavimą, visus į karcerius nuves“. Dainas dainuodavo ir suagusieji, tačiau jų dainavimas buvęs tylus, ramus. Suaugusieji dažnai dainuodavo grupelėmis, kartais dar negirdėtas dainas. Kameros jaunimas nepraleisdavo progos išmokti naujo dainos posmo, kurį vis įtraukdavo į savo repertuarą.

Kiekvienas kameroje praleistas vakaras vykdavo pagal tą patį scenarijų. Po vakarinio patikrinimo, 18 val., visi stodavo nuo gultų ir prasidėdavo malda. Dieve, kuris leidai į pasaulį tautas, grąžink ir mūsų iškankintai Tėvynei laisvės ir laimės dienas – tokios buvusios pirmos maldos eilutės. Paskui tyliai buvo giedama Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Visi kameros kitataučiai drauge petys petin stodavo ir traukdavo himną. Poetas V. Grabauskas tebesistebi, kad himną jų kameroje vedė ne kas kitas, o rusų popas. „Tokio švelnaus ir melodingo balso būta!“ – atgijus prisiminimams, susijaudina poetas. Po himno kamera pamažu nutildavo – visus palauždavo miegas.

Blakių puota

Kameroje iš vienos ir iš kitos pusės ištįsai palei sienas ėjo dviaukščiai gultai. Paprastai kaliniai ant gultų susikraudavo savo menką mantą ir miegodavo. Ant gultų nebuvę nei čiužinių, nei paklodžių, kaliniai miegodavę ant plikų lentų, o ir drabužių niekas nenusirengdavęs.

Atsirasdavo ir tokių, kurie ant gultų nemiegodavo. Vienas tokių „išsišokėlių“ buvo ir V. Grabauskas. Dar su keliais kaliniais dalinosi kameros grindimis, tiesiai po kameros lempa, kuri visą naktį spigindavo į akis. Ir prie šio nepatogumo priprato. Tik miegojimo ypatumų čia būta įmantrių. „Pasitiesdavau vatinį švarką, kurį turėjau, tada dar pasidėdavau batus, ant jų užvoždavau kepurę ir būdavo geriausia pagalvė galvai padėti.“ – miego įmantrybėm dalinasi poetas. Sykį pabandęs miegoti ant gultų, daugiau ten negrįžo. Priežastis gana paprasta – blakės. Jas prisiminęs, buvęs tremtinys šmaikštauja: „Dieną lyg ir nieko, bet kai ateina vakaras, tai lenda kaip pasiutusios iš plyšių. Blakių knibždėlynas, ne kitaip!“ O kameros „augintiniai“ kuo ramiausiai kiekvieną vakarą rengdavo puotas ir erzino miegančiuosius.

Taip kameros viduryje susidariusi tarsi kolonija, mat prie jaunimo neapsikentę prisiglaudė ir dalis suaugusiųjų. Čia jau blakės problemų nebekėlė ir buvo įmanoma ramiai praleisti naktį.

Gyvenimo karuselė

Kiekvienas rytas prasidėdavo nauja sapnų reišmių komentavimo lavina, pasak V. Grabausko, Lizdeikų kameroje niekada netrūkdavo. Ir taip kas rytą kameroje pradeda suktis gyvenimo karuselė.

Poetas V. Grabauskas savo atsiminimuose aprašo kameros kasdienybę: „Prie stalo kažko riejasi šaškininkai, ant apatinių gultų pašnibždom meldžiasi dzūkelis, girdžiu, kaip jis viltingai kreipiasi in Šventų Tėvų Pijų Dzvyliktąjį, kitur kupiškėnai vienas kitą guodžia („A golgi Aukščiausiasis susmylas unt mūsų?“), trečiur mokyti žmonės aptarinėja prezidento Smetonos politikos klaidas, keli į krūvelę susimetę vyrai porina anekdotus ir tolydžio prapliumpa žviegiančiu juoku, ant viršutinių gultų pamišęs Vlasovo armijos majoras kažkam mostaguoja rankomis ir retkarčiais pašaudo iš „pistoleto“: pach,pach...“. Be šaškių, vyrai žaisdavę ir domino, lenkdavę rankas, skaitę poeziją, būtent Salomėjos Neries poezijos tomelį, kurį poetui V. Grabauskui į siuntinį įdėjusi iš Marijampolės atvykusi motina, diskutavę, ypač lyrinės diskusijos smagiai vykdavo su kameros naujoku, taip pat dar nepilnamečiu, Antanu Cibulskiu. Visur jo kameroje buvo pilna: ir prie šaškių stalo, ir prie vyresniųjų, o kai jam pabosdavo kalbėtis, pasitraukdavo į atokesnį kampą ir kurdavo eiles, sakydamas, kad jį Mūza pasišaukus. Visgi kūrybai senoji rūmų aplinka ir Antakalnio gamta, Neries vingis nešykštėjo įkvėpimo.

Kameros naujokai buvo laukiami kaip susižinojimo su išoriniu pasauliu priemonė. Poetas prisimena, kad vos atvedus naują kalinį į jų kamerą, didžioji dalis vyrų susiburdavo ratu aplink naujoką ir klausinėdavo „Kas laisvėje naujo?“, o tuo tarpu atėjusysis dažnai likimo draugų užduotą klausimą palydėdavo retoriniu klausimu: „Kokia ten laisvė?“. Ir vis dėlto poetas V. Grabauskas sako, kad svarbiausia, jog rūmuose – kalėjime – buvo ne tik dvasinio, bet ir protinio peno.

Sluškų rūmai, 1915 (nuotr. autorius Janas Bułhakas), www.epaveldas.lt nuotr.

Kalinių kasdienybėje išskirtiniai buvo pasivaikščiojimai. Dažniausiai kaliniai buvo vedami į priešais pagrindinį fasadą esantį didįjį rūmų kiemą. „Kokiuose dailiuose rūmuose gyvenam! – prisimena rūmų tuomet paliktą neišdildomą įspūdį poetas. – Gėrėdavomės jonėniniais piliastrais, išraiškingu frontono horeljefu. Kvėpuodavom gaiviu oru, pamankštindavom apstingusius sąnarius, o svarbiausia – galėdavom save parodyti ir kitus pamatyti. Pro visus langus į mus žvelgdavo daugybė akių, pažįstami susirasdavom vienas kitą.“ Peresilkoje pasivaikščiojimo laikas visiems (ir suagusiems, ir nepilnamečiams), priešingai nei Marijampolės kalėjime, buvo skiriamas vienodas. Vienas iš tokių epizodų vėliau sugulė poeto V. Grabausko eilėraštyje:

Žvalgaus nuo to kalno, į kurį prieš daug metų

Paspoksodavau aš nuo Sluškų liūdnų rūmų,

Išvestas su likimo draugais pasivaikščiot

Į pietinį jų kiemą. Tik tada nebebuvo

Šitų kryžių baltųjų, ant šlaito užkopusių, –

Vietoj jų stoviniavo būreliai smalsuolių,

Stebinčių iš aukštai mūsų prikimštą kiemą...

Vyrai ir moterys pasivaikščiojimams buvo išvedami skirtingu metu, tad vos prižiūrėtojas surikdavo, kad į kiemą išvestos moterys, poetas su valiūkiška šypsenėle pasakoja, jog jų kameros langai kaip mat buvo apstojami, nė kur nosies įkišti. Tai buvusi bene smagiausia pramoga kalinimo laikotarpiu. Moterys, įkurdintos ketvirtajame rūmų aukšte, virš vyrų, susigalvodavusios įvairių susisiekimo būdų, pavyzdžiui, oro paštas, kurio veikimo principas buvo pagrįstas vilnoniu siūlu nuleidžiant parištą maišelį su laiškučiais į vyrų aukštą. Laiškeliai mikliai būdavo išsidalinami, dažniausiai sargyboje stovėdavo jaunėliai, nes vyresnieji bijoję užsidirbti parų karceryje. „Šitas paštas man ir Cibulskiukui padarė didelės širdperšos“, – prisimena poetas juokdamasis. Istorija buvo jaunatviškai šelmiška – mat poetas su A. Cibulskiu pažadėjo pagyvenusiam kameros draugui Pusvaškiui, kuris buvo nusižiūrėjęs vieną moteriškę raudona palaidine, kad perduos jai jo rašytą laiškutį. Pusvaškis užsiminęs, kad ir popieriaus neturįs, o ir rašyti gražiai nemokąs, tad paprašė Antano už jį parašyti laišką. Ir prasidėjo spektaklis, kurio vėliau abu gailėjosi, kai Pusvaškio nebebuvo kalinių gretose: Antanas rašo laiškutį Pusvaškio vardu, poetas V. Grabauskas atrašo į laišką išgalvotu Zuzanos vardu. Poetas prisimena, kad Pusvaškio ir veidas ėmęs švytėti, regis, dešimčia metų atjaunėjo iš tos meilės. Savo prisiminimuose apie šį pokštą poetas rašo: „Kieme [Pusvaškis] stengiasi būti vienas, vaikščioja orus, išdidus ir, kai viename iš ketvirto aukšto langų suraudonuoja jo Dulsinėjos palaidinė, pradeda signalizuoti savo jausmus: ištiesia ranką jos link, paskui deda prie širdies, dar kažkokius jam vienam žinomus ženklus siunčia. „Paslaptį“ žinantys kaliniai tik susiima už pilvų.“

Į Sluškų rūmų kiemą atslinko rugsėjis ir baigėsi pokštai. Buvo likusios paskutinės dienos šioje baroko paminklo užuovėjoje. Rugsėjo 6-oji atėjo kaip ir visos kitos dienos, niekuo neišsiskirdama. Ir vis tik toji diena buvo kitokia – tądien pragaištin iškeliavo dar vienas būrelis žmonių, o tarp jų ir poeto bičiulis A. Cibulskis. Prisiminęs tą rugsėjį, poetas lakoniškai užbaigia mintį: „Į savo pragaištį po trijų dienų išskridom ir mes.“

Tęsinys - kovo mėnesį.