Antakalnyje, ant dešiniojo Neries upės kranto, pro žilvičius šmėžuoja tvirtovę primenantis pastatas. Tai – buvę didikų Sluškų rūmai. Tačiau ne visiems rūmams lemta pasakoti gražias istorijas. Sluškų rūmų kertės šiandien nebylios, bet žmonės vis dar prisimena praeitį, prisimena kitokius buvus rūmus – su tvora, apkaišyta spygliuota viela, sargybinių bokšteliais, grotomis ant langų... Tokius rūmus atsimena ir poetas, tremtinys Vytenis Grabauskas, kalintas Mordovijos ir Omsko lageriuose, su kuriuo tęsiame pokalbį.

Likimo ironija

„Grįžau į Tėvynę penkiasdešimt ketvirtųjų pabaigoje, po mėnesio atšvenčiau savo dvidešimtmetį. Nepaprasta po ketverių kalinimo metų ir jau suaugusiam atsidurti laisvėje.“ – atsiminimuose rašė poetas, save palygindamas su šunimi, pirmą kartą atitrūkusiu nuo grandinės. Ironiška, tačiau gyvenimas poetui lėmė apsigyventi ne kur kitur, o būtent Antakalnyje, kaip patikslina V. Grabauskas, kaip tik tame vingyje, į kurį jiedu su A. Cibulskiu taip mėgo žiūrėti pro grotas. Tuomet dar ta Neries dalis buvusi neapstatyta kaip šiandien, plytėjo nepaprastai gražūs pušynai.

Nepaisant laisvės atgavimo, poeto svajonė – studijuoti Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą – išsipildė tik 1963 metais. Tuomet poetas paneriu skubėdavęs į paskaitas ir kasryt praeidavęs pro Sluškų rūmus – jau profesinę technikos mokyklą. V. Grabauskas pasakoja, ką galvodavęs tą minutę, kai praeidavo pro praeitį įkalinusias sienas: „Mūsų pasivaikščiojimų kieme nerūpestingai šurmuliuodavo šešiolikmečiai ir septyniolikmečiai, kuriems jau nebuvo lemta iš čia išskristi į pragaištį.Mano akys visada atrasdavo tuos tris langus trečiajame aukšte – mūsų kameros langus.“ Sykį einant į universitetą, poetas, sako, pagalvojęs, kad universitetui dažnai taikomas lotyniškas posakis hinc itur ad astra (iš čia einama į žvaigždes), o ant buvusio kalėjimo mūro būtų buvę teisinga įrašyti hinc itur ad aspera (iš čia einama į kančias).

Pakalbinus apie kūrybą, poetas V. Grabauskas sako, negalėjęs kurti Sluškų rūmuose kaip tai lengvai, su improvizaciniu meistriškumu darė jo bičiulis Antanas Cibulskis. Poetui įkvėpimas kūrybai ateina vienumoje, pasveriant kiekvieną mintį, jos galią ir prasmę. „Gyvenimo verpetai sugula į eilėraštį, turi kažką išgyventi, kad galėtum parašyti.“ – sako poetas. Taip gimė eilėraščių, ilgai slėptų ir saugotų Marijampolėje pas motiną, rinkiniai „Beržas, kurio nebėra“ bei „Gyvenimo kryžkelė“.

Sluškų rūmų poetas nepamiršo. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmajame išleistame savo rinkinyje „Žalioji atminties rūta“ Sluškų rezidencijai poetas pastatė minties ir žodžių rūmą – dedikavo eilėraštį, rašytą dar 1966 m.(ištrauka):

Žvalgosi rūmai iš medžių guoto,

Meilei statyti, meilei aukoti.

Švyti išdygę iš alebastro

Frizai, karnizai, galvos piliastrų.

 

Žvalgosi rūmai, krantą apžergę,

Širdies gražuolės ne, nepavergę,

Pro sienų blyškį, tuopų alėją

Neries sidabras be garso skrieja.

 

Kiekvieną kartą pro šalį traukiant

Baroko perlas iš tolo šaukia.

Tarytum moja langai ir durys

Kiekvieną kartą į juos pažiūrint...

 

Grotas jau laikas seniai išrovė,

Sargybos bokštai tie nebestovi,

O man vis regis, o man vis menas

Kalkėm tapytos kamerų sienos.

Praeitis: nuo meilės iki prakeiksmo

Tokius buvus rūmus šiandien mena juodo marmuro lenta, pritvirtinta ant rūmų fasado, kurioje pažymėta, kad šiuose rūmuose 1945 – 1956 metais buvo kalinami pasipriešinimo okupacijai dalyviai ir politiniai kaliniai. Rūmų praeitis buvo didingesnė.

Didingų Sluškų rūmų istorijos ištakos siekia XVI a. Kaip pažymi istorikas Vladas Drėma, rūmų vietoje stovėję didikų Kiškų rūmai, kuriuos savininkai padovanoję valdovui Vladislovui Vazai, o šis perleidęs dovaną Pacams. 1690 m. Pacai rūmus pardavė Bychovo grafui, Polocko vaivadai Dominykui Mykolui Sluškai. Jis senuosius rūmus nugriovė. Pakeitus Neries kranto liniją ir upės vagą, specialiai dėl rūmų supylus pusiasalį ir tokiu būdu suformavus vietą statyboms, čia 1691–1694 m. ant naujų pamatų iškilo Sluškų rezidencija. Kalbėta, jog rūmus – tokius didingus! – Sluška statė iš meilės moteriai, kad atkreiptų jos dėmesį. Šį fragmentą savo eilėse apie Sluškų rūmus panaudojęs ir poetas Vytenis Grabauskas.

Sluškos rezidencija kerėjo savo didingumu. Anot kultūros istorijos tyrinėtojo V. Drėmos, rūmai buvo stačiakampio simetriško ir taisyklingo plano su keturiais masyviais bokštais kampuose. Rūmų stogas buvo barokinis, tai yra „laužtas“. Tokie pastatai buvo ypač populiarūs XVI a. italų manierizmo architektūroje. Ir vis dėlto nuo itališkųjų palazzo Sluškų rūmai skiriasi tuo, jog neturi vidinio kiemo, tačiau, yra žinoma, kad rūmus supo itališko tipo parkas su kanalais, tvenkiniais, fontanais ir egzotiška augmenija. Itališkos architektūros bruožas Sluškų rūmuose atsirado ne atsitiktinai – rezidenciją projektavo ir pastatė italų architektas Pietro Perti, kuris ėmėsi ir Sapiegos rezidencijos Antakalnio priemiestyje statybos darbų. Tai patvirtina ir architektas Evaldas Purlys, po Sluškų rūmų architektūrinių tyrimų atradęs išlikusių labai panašių dekoro detalių tiek Sluškų, tiek Sapiegų rezidencijos fasaduose. Pasak E. Purlio, Sluškų rūmai šiandien smarkiai sunykę ir gali būti sudėtinga atkurti jų barokinį pavidalą. Tuo tarpu rūmų vidus buvo turtingai išpuoštas lipdiniais, vienoje salėje lubos buvusios stiklinės, o virš jų įrengtas akvariumas, kuriame, pasakojama, plaukiojusios ne tik žuvys, bet ir... undinės!

Nors grafui meilė ir buvusi ta spiritus movens, skatinusi visaip gražinti rūmus, tačiau, matyt, pats Dominykas Sluška ir atnešė negandas rūmams. Mat grafas paprašęs marmuro plokštėje išraižyti pompastišką užrašą, kurį pateikia ir V. Drėma: „Kalnus nustūmiau, Neries verpetus nuraminau, kaip gaivalų nugalėtojas iškilau virš kalvų viršūnių, nesiremdamas į jas, tapau ramybės prieglobsčiu ir pirmuoju Antakalnio paminklu. Įžengęs į šiuos rūmus, svečias tepalieka pareigybių togą ir savo karinius ženklus – jį čia nuramins taikos deivė ir globos mėnulio bičiulystė“. Ši plokštė buvo integruota rūmų fasade, tačiau, remiantis archeologo ir istoriko Adomo Honorio Kirkoro raštais, vos tik plokštė sutviskusi ant rūmų fasado, vieną rytą prie vartų atsiradę juodi, nelaimę pranašaują žodžiai: „Labai stipriai plėšikaujant pastatyti, šitie aukšti rūmai sugrius arba kitas plėšikas užims juos.“ Net ir keliskart juos uždažius, jie ir vėl atsirasdavę.

Prakeiksmas nuolat lydėjo rūmus amžių bėgyje. 1713 m. mirus rūmų šeimininkui Dominykui Mykolui Sluškai, rūmus perėmė jo kreditoriai. Taip prasidėjo nuolatinis rūmų savininkų keitimasis.

Menių metamorfozės 

XVIII–XIX a. rūmų istorijoje paliko savo pėdsaką. Rūmai nuo 1719 m. iki amžiaus vidurio keletą kartų pakeitė savininkus. Antroje XVIII a. pusėje Sluškų rūmus įsigijo pijorai – vienuolija, kurios tikslas buvo krikščioniškas jaunimo auklėjimas mokyklose. Būtent pijorai rūmuose atliko remontą, iš pagrindų juos sutvarkę, čia įsteigė kolegiją ir garsią spaustuvę. Rezidenciją iš pijorų po dešimtmečio įsigijo vienas žymiausių LDK ir Abiejų Tautų Respublikos karinių ir politinių veikėjų, meno mecenatas, Vilniaus vaivada (1764–1768) Mykolas Kazimieras Oginskis. Jis rezidenciją įrengė savo nuožiūra. Pasak V. Drėmos, jis užsakė, jog rūmai būtų restauruoti ir rekonstruoti. Rekonstrukcija buvo patikėta architektui Pietro de Rossi, kuris taip pat rekonstravo Pažaislio vienuolyną (1791–1792). Architektas po rekonstrukcijos darbų naujajam šeimininkui padovanojo ir rūmų piešinį – unikalų ikonografinį dokumentą, kuriame įamžinti rūmai iškart po rekonstrukcijos.

Po 1794 m. sukilimo, kurio metu Sluškų rūmuose veikė sukilėlių štabas, o rūmų teritorijoje buvo įrengta sviedinių liejykla, caro valdžia atsikeršydama konfiskavo rūmus. To pasekmė – rūmai virto nuomojamu gyvenamuoju namu, kuriame buvo įrengti 22 butai. Po keleto metų iš carinės vyriausybės rūmus nupirko, anot V. Drėmos, pirklys Domininkas Zaikovskis, kuris rūmus suremontavo ir juose įkūrė lentpjūvę ir alaus daryklą. 1831 m. carinė valdžia rūmus iš D. Zaikovskio atpirko ir pritaikė karinei tvirtovei (matyt, baimintasi buvusio sukilimo padarinių ir ruoštasi naujiems sukilėlių veiksmams). XIX a. pirmoje pusėje Sluškų rūmus ištinka kaimynų – Sapiegų rūmų – likimas: juose įkuriama ligoninė, kareivinės, įrengiami amunicijos sandėliai. Taip pat pakeičiama architektūrinė rūmų išvaizda – prie trijų aukštų rūmų pristatomas ketvirtas, o bokštai užauginami iki penkių aukštų. Šie pakeitimai sudarkė rezidencijos interjerą – sunaikintas interjero dekoras, erdvios patalpos suskaidytos į mažesnes. Ir visi vėlesni pokyčiai tik dar labiau ardė istorinį baroko paminklą.

Nuo 1872 m. Sluškų rezidencijai priskiriama nauja paskirtis, kuri palydi rūmus į didžiųjų karų amžių – čia įsteigiamas etapinis katorgos kalėjimas. Kaip kalėjimas rūmai naudoti ir 1919 – 1940 m. 1957 m. kalėjimo pertvaros nugriautos, padidinti langai, pakeistos perdangos, rūmai pritaikyti profesinei technikos mokyklai. Carinės savivalės laikotarpiu valdžios įsakymu liepta sunaikinti šiaurinį įvažiavimą – itin puošniai dekoruotus vartus, o rūmus aptvėrė mūrine kareivinių tvora, kuri iki šiol darko rūmų siluetą.

Milžinui užsnūdus

Šiandien Sluškų rezidencija lyg pati nori slėptis už kitų pastatų, einančių palei gatvę. Pilkos, žaliomis samanomis nuo drėgmės prisidengusios sienos, seni, dulkių marška apsitraukę langai, dar iš sovietmečio likusios baltos grotos, durys, vedančios į niekur, kur pasiekė chuligano ranka, ten sienos išmargintos įvairiaspalviais užrašais ar keverzonėmis, trupantis tinkas ir iš už permatomo jo sluoksnio kyšančios plytos, ypač tose vietose, kur siena skeldėja, kur ne kur fanera užkaltas išdaužtas lango stiklas, pasitaiko pamatyti vieną kitą plastikinį langą...

Ant fasado nebematyti kadaise Dominyko Mykolo Sluškos įkomponuotos plokštės, dabar čia aiškiai šalia įėjimo matyti kita plokštė – nuoroda į rūmų naujakurius. Apsisukus dideliam epochų ratui, rūmai virto Alma Mater būsimiems režisieriems, aktoriams, choreografams, teatrologams, televizijos ir kino operatoriams. Šiandien Sluškų rūmuose, iš pirmo žvilgsnio avarinės būklės pastate, klesti menas, kurio iniciatorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultetas. Menas ir jaunystė sušildo seniai sustingusias sienas, bet kad jos atgimtų visa savo barokiška didybe ir nusimestų skaudžios praeities maršką, reikia ne 2 mln. litų, o gerokai daugiau. Kitaip prakeiksmas laimės šią kovą ir šįsyk, neduok Die, išsipildys antroji pranašystės dalis.