Vieną darbo dienos rytą kartu su kolegomis - pažįstamais ir žinomais dar tik iš veidų - sugužėjus į liftą, nutiko įdomus dalykas. Aštuoniese, o gal ir vienu kitu didesnis tas skaičius buvo, sulipome tvarkingai į liftą, o jo viduje, užuot aptarę dienos darbus ar tradiciškai pasidalinę naujienomis apie savaitgalio orus, išsirikiavome prie sienų nunarinę galvas it prieš žengiant ant ešafoto. Spengianti tyla. Ir ją tedrumsčia, pasirodo, iš mano ausinių sklindančios dainos nuotrupos! Situacija pakurstė mano atmintį tąsyk pabusti iš letargo.

Taigi, visa šita scena lifte priminė vieną seną (na, ne tokį kaip pasaulis) sociologinį tyrimą apie masių įtaką individo elgesiui, kitaip tariant, kaip reaguoja individas, matydamas vienodą daugumos elgesį gana ribotoje erdvėje. Ko gero, vidinis jūsų maištininkas pašoks iš vietos ir kategoriškai ims tvirtinti, kad jei individo pasitikėjimas savimi stiprus, jis masėms nepasiduos. Čia veliuosi į rimtą polemiką su jūsų vidiniu maištininku ir konstatuoju faktą, kad čia jau yra nebe klausimo „ar pasiduos?“, o „kada pasiduos masių įtakai?“ momentas.

Kad ir koks stiprus individo pasitikėjimas savimi, masių daromas spaudimas ir žmogaus baimė būti kitokiu nei visi, ypač jei procesas vyksta ribas turinčioje vietoje (klasėje, lifte, auditorijoje, vakarienės su draugais metu), atves prie to, kad individas susilies savo elgesiu ir taps masių dalimi. Dauguma yra didelė jėga. Žinomų istorijoje revoliucijų pagrindas buvo masės ir jų pažabojimas, tie patys propagandos mechanizmai ir sklandus jų veikimas orientuotas į mases, jų valdymą ir tendencingos nuomonės formavimą (let's say, Šiaurės Korėja - visi verkia dėl buvusio lyderio, Kim Džonguno tėvo, mirties ir tu privalai akis išverkti!). Ir čia pradeda veikti kitas veiksnys, dažniausiai sutelpantis į frazę „Visi taip daro!“. Štai ir tas sociologinis eksperimentas, apie kurį kalbėjau aukščiau, puikiai iliustruoja pokyčius individo elgsenoje, kai jis prisitaiko prie aplinkos:

Šaltinis www.YouTube.com

Mėgdžiojimas ir kitų elgesio kartojimas ne visada yra blogai, nes kartodami mes jaučiamės saugūs, simuliuojame žinojimą, kaip iš tiesų reikia elgtis. Taip pat prisitaikymas padeda išgyventi - visuomenė tarsi džiunglės: nesugebėsi prisitaikyti prie aplinkos - esi žuvęs!

Grįžkime prie frazės „Visi taip daro!“. Čia norėčiau prisiminti vieną vaikystės dainelę-žaidimą, kurią - net neabejoju! - savu laiku žaidėme kiekvienas mūsų. „Jurgeli, meistreli, mokyk savo vaikus. O jūs, vaikai, taip darykit, kaip Jurgelis daro“,- pamenate, tiesa? Taigi, pasirodo, nuo pat mažumės mums pradeda diegti suvokimą, kad šiukštu neišsiskirk iš minios, iš daugumos, nebūk kitoks, kartok kaip visi ir niekam neužkliūsi. Nors dabar eiti prieš srovę pasidarė tarsi ir madinga, tik nebūtinai tai, kas madinga, yra teisinga ir išmintinga. Tiesa ta, kad tik psichologiškai ir emociškai stiprūs, didelę savivertę turintys žmonės gali atsispirti masių įtakai, o tokių, deja, pasitaiko vienetai ir juos paprastai bendriniu vardu vadina lyderiais.

http://www.eoi.es nuotr.

http://www.eoi.es nuotr.

Na, o vaikų atveju reikėtų ieškoti to senovės graikų taip dievinto ir aukštinto aukso viduriuko, nes asmenybės formavimas prasideda nuo ankstyvos jaunystės, todėl vaikas turėtų žinoti, kad būti kitokiu nėra blogai. Žinote, juk bjaurusis ančiukas irgi buvo kitoks, bet pagaliau virto gražuole gulbe. Kartais tiesiog geriau būti juoda avimi tarp likusių baltų!