Įsimylėjau labai anksti. Tada man buvau vos dveji. Kiekvieną kartą, kai išgirsdavau savo meilės balsą – šypsena pasidarydavo nuo ausies iki ausies. Praėjo apie 20 metų, bet ir dabar išgirdus to balso skambesį, apima baisi nostalgija, o per nugarą nubėga šiurpuliukas. Mano pirmoji meilė buvo kiek kitokia nei daugelio – įsimylėjau netgi ne vieną asmenį, o kelis, be to, visi buvo labai keisti ir vadinosi „Keistuoliai“.

Buvau drąsi mergina – savo meilę garsiai pripažinau. Po vieno „Keistuolių“ pasirodymo taip jau įvyko, kad turėjau galimybę prieiti prie savo meilės: visiems atlikėjams išrėžiau „Keistuoliai“, AŠ JUS MYLIU!“.  O kaip buvo galima nemylėti – juk „Keistuoliai“ buvo (na, ir yra) vaikystės sinonimas.

 

 

 

Kiekviena daina – lyg smagi pasaka, kuri leidžia smagiai paišdykauti. Toli gražu nesu melomanė, bet „Keistuolių“ melodija niekada nebuvo „bumčikas“, pagal kurį kiti vaikų dainininkai rėkdavo tą pačią frazę visą dainą. O dainų veikėjai – Varna Albertina, Piktasis Dėdė ar Pienininkas – tampa tavo vaikystės draugais (jei ką – nenurašykit, turėjau, aš ir tikrų draugų J ).

Po vieno „Keistuolių“ pasirodymo taip jau įvyko, kad turėjau galimybę prieiti prie savo meilės: visiems atlikėjams išrėžiau „Keistuoliai“, AŠ JUS MYLIU!“.  

 „Mano pirmoji meilė“ su manimi vienmetė – pernai prieš Kalėdas „Keistuoliai“ minėjo 25-metį, ta proga su panašiai juos įsimylėjusiomis draugėmis negalėjome nenueiti į „Simfoninius Keistuolius“.

http://www.youtube.com/watch?v=DbaRJzUY2Ic

Kiekvienos dainos žodžius vis dar mokėjau mintinai, o išgirdus kai kuriuos akordus akyse net ašaros ėmė kauptis. Norėčiau pasakyti, kad „Keistuoliai“ tokie patys, kaip prieš 20 metų, bet tai nebūtų visiška tiesa. Taip, net ir labiausiai pašėlusių vaikų dėmesį jie moka prikaustyti, bet bent jau su orkertru jie buvo nevaikiški, labiau nostalgiški ir labai artimi.

Šiandien kažkokiu būdu Youtube nuėjusi iki jų įrašų, supratau, kad pasirodo, teisybę sako, kad pirmoji meilė būna amžina.