„Anteocollis Magnorum ab antiquo Heroum quies e ruderibus in mollem assurgens Fessum armis Tranquilla pace tuetur Anno Dni MDCXCI“,- šis įrašas, dar XIX a. viduryje puošęs Sapiegų rūmų sieną, įamžina ne tik rūmų pastatymo laiką, tačiau yra ir istoriškai svarbus praeitį liudijantis dokumentas, kuris atskleidžia rūmų pastatymo priežastį bei aplinkybes: „Antakalnis nuo seno didvyrių poilsis. Iš griuvėsių pakilę didžiuliai rūmai kare pavargusį ramioje taikoje saugos. 1691 m. Viešpaties metai“. Kiekvienas žodis čia turi emocinį krūvį, kiekvienas žodis čia yra raktas į rūmų istorijos slėpinius.

Rūmų priešistorė

Pačiu gražiausiu, didžiausiu ir arčiausiai senamiesčio esančiu Vilniaus priemiesčiu XVII amžiuje pripažintas Antakalnis visiškai susiformavo dar XV amžiuje. Būtent ši aplinkybė, jog priemiestis buvo taip arti miesto, didikus ir skatino šiose žemėse statydintis savo vilas ar dvarus, kurių paskirtis dažniausiai buvo vasaros rezidencijos poilsio dienoms leisti ir pramogauti. 1691 m. dešinėje dabartinės Antakalnio gatvės pusėje iškilo Sapiegų rezidencija. Kad rūmai statyti kaip vasaros vila, pasak architekto Evaldo Purlio, įrodo to meto rūmų išorė - estakados iš šonų, į visus kambarius galima įeiti tiesiai iš lauko, languose – vitražinis stikliukas, nors krosnies ir būta, abejojama, kad ten buvo gyvenama žiemą.

Istoriniuose šaltiniuose pateikiamos kelios rūmų statybos versijos. Kultūros istorijos tyrinėtojo ir dailininko Vlado Drėmos teigimu, šiandien tebestovinčių mūrinių Sapiegų rūmų vietoje buvę senesni mediniai rūmai, kuriuose esą 1633 m. miręs LDK kancleris Leonas Sapiega, ir būtent ant medinių rūmų pamatų išaugo barokiniai – jau mūriniai – rūmai. Pagal Motiejaus Strijkovskio 1582 m. kroniką, XIX a. buvo manoma, kad rūmai iškilo buvusios pagonių šventyklos vietoje. Tokią versiją pateikia ir Adomas Honoris Kirkoras 1859 m. išleistame vadove po Vilnių, kuriame nurodo, jog Sapiegų rūmai iškilo ant buvusių Lietuvos dievų panteono pamatų liekanų.

Architekto E. Purlio teigimu, ta mintis, jog Sapiegų rūmai statyti ant pagonių šventyklos liekanų, veikiausiai nėra iš piršto laužta, ji greičiausiai bus paskleista istoriko Teodoro Narbuto, o Juozapas Kraševskis ją perpasakojęs, tokiu būdu paskatinęs XIX a. viduryje plėtoti diskusiją šia tema. Atliktų architektūrinių tyrimų duomenimis, yra žinoma, jog ne pagonių šventyklos vietoje pastatyta Sapiegų rezidencija, o kito pastato. Manoma, kad ten buvo milžiniškas pastatas, nei kiek ne mažesnis už Sapiegų rūmus, kuris yra datuojamas XVII a. pirmos pusės. Atrasti nauji istoriniai dokumentai liudija, kad Sapiega, pirkdamas sklypą su griuvėsiais, gavo dar tuos duokumentus, pagal kuriuos valda savininkams priklausė jau 1514 metais. Architekto teigimu, šį pastatą, kuris buvo dvaro paskirties, linkstama priskirti iš Nyderlandų į Vilnių atvykusiam biurgeriui, architektui Petrui Nonhartui, kuris, beje, buvo Vilniaus Žemutinės pilies atstatytojas po 1610-ųjų gaisro mieste. Kol kas nėra tiksliai žinoma, kada šis dvaras tapo mūriniu.

2010 m., vadovaujant architektui E. Purliui, buvo užbaigti Sapiegų rūmų architektūriniai tyrimai, kurių metu nustatyta, jog kai kurios rūmų sienos yra kreivos, o to labiausiai tikėtina priežastis - senesnio mūro sienų rekonstravimas. Architektūrinių tyrimų duomenys leidžia pateikti keletą architekto išskirtų argumentų, patvirtinančių, jog Sapiegų rūmai buvo pastatyti ant seno pastato pamatų, kaip antai, Sapiegų rūmai yra asimetriški ir nereguliaraus plano, kas buvo visiškai nebūdinga baroko architektūrai, taip pat planuojant parką derintasi prie esamo statinio konfigūracijos, tai yra rūmų pastatas yra pasuktas į šoną, o pagrindinė parko alėja yra šiek tiek asimetriška rūmų fasado atžvilgiu. Ir visgi rezidenciniai Sapiegų rūmai, tebestovėdami orūs ir didingi lyg prieš tris šimtmečius, prašosi žmogaus rūpesčio, šiek tiek jo dėmesio ir globos, kad ir vėl jais būtų grožimasi it ką tik statytais.

Vilniaus Versalis

Sapiegų rūmai, kartu su netoliese esančiais panašiu metu statytais Sluškų rūmais, XVII amžiuje vadinti Antakalnio puošmena. Rezidencija šiandien dažnai vadinama Antakalnio Versaliu. Kaip ir žymiųjų Versalio rūmų, taip ir Sapiegų rezidencijos sienose įamžinta rūmų istorija.

XVI a. pradžioje, kai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) ėmė augti didikų giminių įtaka, šį reiškinį lydėjo ir didikų urbanizacija, kėlimasis į sostinę, tuo tarpu XVII a. dauguma didikų naujus rūmus statydinosi nebe mieste, o dažniausiai užmiestyje ar Vilniaus priemiesčiuose. Ankstyvoji Antakalnio jurisdikos bei ten iškilusių rūmų istorija yra mažai tyrinėta. Tik nuo XVII a. pabaigos, kai valda atiteko Sapiegų giminei, randasi daugiau rašytinių bei ikonografinių šaltinių, kurie leidžia atskleisti architektūrinio paminklo istoriją.

Tad, pritardami naujajai madai, Sapiegos iš senosios rezidencijos prie Šv. Mykolo bažnyčios ir bernardinų vienuolyno po intensyvių 1689–1692 m. vykusių rūmų ansamblio statybų persikėlė į Antakalnį. Sapiegų rūmai kaip ir daugelis to meto priemiesčiuose statomų rūmų turėjo vasaros rezidencijos ir poilsiavietės paskirtį, tačiau buvo siekiama, kad šie rūmai savo gražumu nustelbtų visus gražiausius Vilniaus pastatus, todėl rūmus turėjo puošti ir projektuoti garsiausi to meto skulptoriai ir architektai. Rūmai pastatyti LDK etmono, Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Povilo Sapiegos (1642–1720) iniciatyva pagal italų architekto Giovannio Battistos Fredianio projektą.

Rūmų dekoras, pasak dailėtyrininkės Rūtos Janonienės, buvo patikėtas Sapiegos rūmų skulptoriui, architektui ir stiuko lipdytojui Giovanni Pietro Perti bei tapytojui Michellangelo Palloni. Šios trys asmenybės buvo žinomiausios ir iškiliausios Lietuvos baroko dailės figūros, dalyvavusios statant kitus baroko paminklus Lietuvoje, pavyzdžiui, Antakalnio perlu (is. ir portugal. barocco – netaisyklingos formos perlas.- Aut. past.) vadinamą Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bei Pažaislio bažnyčias, jų prisilietimas, ypač G. P. Perti, matomas ir kitoje Antakalnio rezidencijoje – Sluškų rūmuose – bei Antakalnio Trinitorių bažnyčios interjere. Šių trijų italų kilmės menininkų sukurtas genialus šedevras – Sapiegų rūmų ansamblis – buvo vienu reikšmingiausių baroko meno realizacijų LDK teritorijoje, liudijantys stiprius ryšius su italų baroko menu.

Rezidencijos interjero ypatumai

Rūmų interjerą ir eksterjerą padeda atkurti XVIII–XIX a. Sapiegų valdų inventorių aprašai. Atrasti nauji istoriniai dokumentai, kuriuose išliko daugiau inventorių nei žinoma iki šiol. Aptiktieji inventorių aprašai siekia XVI a. Geriausiai rūmų struktūrą atskleidžia išlikęs 1718 m. dokumentas. Nors apie rūmų fasadą šiame dokumente tik trumpai užsimenama, tačiau iš sudaryto inventoriaus sąrašo aiškėja, kad rūmų, iškeltų ant gana aukšto cokolio, pirmojo aukšto patalpos buvo padalintos į dvi savarankiškas dalis: fasadinėje (vakarų) pusėje buvo pagrindinis įėjimas, priemenė, pereinanti į koridorių ir į laiptinę, bei keturi kambariai, o rytų pusėje šešios patalpos, naudotos kaip sandėliai. Dailėtyrininkė R. Janonienė atkreipia dėmesį į reikšmingą detalę – šiaurės vakarų kampe esančio kambario langai buvo uždaromi langinėmis, o tai liudija, jog rezidencijoje būta prabangos poreikio.

Antrasis rūmų aukštas, kaip vyravo tuometinėje architektūroje, buvęs reprezentacinis. Tai liudija ir antrame aukšte įrengta didelė salė, kuri buvo ne tik didžiausia bei puošniausia rūmų patalpa, bet ir išskirtinė savo langų bei durų skaičiumi, jų dydžiu. Manoma, kad ši patalpa funkcionavo kaip pobūvių salė. Didžiosios salės lubos, 1795 m. inventoriaus duomenimis, taip pat buvo ištapytos, nors kai kuriose vietose tinkas su tapyba nukritęs, bet salę puošianti stiuko lipdyba buvusi sveika. Rūmuose taip pat buvo kambarys tarsi galerija – jame kabėjo net šešiolika įvairių Sapiegų giminės asmenų portretų. XVIII a. pradžioje rūmai, būtent mansardinis Sapiegų rezidencijos aukštas, dar nebuvo užbaigtas pagal numatytą projektą, o pagal projektą rūmai turėjo būti keturių aukštų. Palyginti su dvaru, kurį, prieš Sapiegas šioje valdoje, manoma, pasistatęs Nyderlandų architektas Petras Nonhartas, pirmasis pastatas, pasak E. Purlio, buvo dviejų aukštų su atiku.

Rūmuose būta prabangių namų apyvokos daiktų, kaip antai: angliškos užuolaidos, sidabrinės auksuotos vazos, įmantrūs valgymo įrankiai, buvęs net indų komplektas, puoštas giminės herbu. Baroko epochos puošybos meistras, italų skulptorius G. P. Perti buvo atsakingas už architektūros ir stiuko lipdinių, puošusių rūmų kambarius bei židinius, darbus. Sienų tapyba priskiriama italų tapytojo Palloni teptukui. Rūmai pasižymėjo paauksuoto stiuko ornamentais, freskomis, kurių svarbiausia – taipogi Palloni darbas – buvo nutapyta pokylių salės lubų plafone ir vaizdavo Heraklio apoteozę. Rūmų sienose buvo įmūryti paveikslai, krosnys – spalvotų, herbais papuoštų koklių, grindys kai kur buvo uosinio parketo, o viename kambaryje net marmuru klotos. Rezidencijos kambariai dekoruoti ir iš granito iškaltomis statulomis bei įvairių meistrų vazomis.

Deja, kitų metų inventorių surašymuose (1795 m., 1808 m. ir 1829 m.) buvusių daiktų sąrašas vis būdavo kuklesnis, kaskart vis daugiau atsirasdavo įrašų „netinkamas naudoti“. Paskutinis – 1829 m. – inventorius buvo sudarytas rūmų patalpose jau veikiant ligoninei. 

Rūmų eksterjeras

Išlikusių inventorizacijų aprašų svarba neginčytina, nes jie suteikia informacijos apie rezidencijos išorę bei parką, jame buvusius ūkinius pastatus, skulptūras, dar neblogai išlikusius ir dažniausiai fiksuotus fotografijose bei piešiniuose vartus. Barokinis pastato fasadas taip pat gana gerai atlaikė amžių nepašykštėtas negandas ir išsaugojo dekorą – ant aukštų postamentų iškelti didžiojo orderio piliastrai išryškina kampinius bokštelius, kurie tuomet buvę rūmų puošmena, durų ir langų apvadai dekoruoti girliandomis, barokinėmis kriauklėmis. Kitaip tariant, rūmai puikiai reprezentavo jų šeimininką būdami prabangūs tiek savo vidumi, tiek išore.

Pažvelkime į istorinių XVII a. rūmų fasadą. Į akis išsyk krenta  antrasis – reprezentacinis – rūmų aukštas. Iš pastato dermės antrasis aukštas labiausiai išsiskiria puošybos gausumu ir kitais architektūriniais sprendimais, pavyzdžiui, jau minėtu langų dydžiu. Trečiojo aukšto karūna – platus, puošnus ornamentinis frizas, tačiau ypatingai puošnus pastato elementas yra centrinis pusapvalis frontonas ir portalo viršus: frontono centre įkomponuotą langą iš abiejų pusių supa alegorinės reljefinės figūros, virš lango įkomponuotas puošniai apipavidalintas Sapiegų herbas. Šis rūmų fasado atvaizdas dažniausiai pasitaikantis literatūroje, dažniausiai tapytas dailininkų. Verta paminėti, kad kultūros istorijos tyrinėtojas V. Drėma yra klaidingai šį atvaizdą priskyręs kaimynystėje esantiems didikų Sluškų rūmams. Viena iš pagrindinių fasado puošmenų buvo ir piramidiniai, grakščiai lenkti kampinių bokštelių stogai, suteikę visam pastatui dinamikos ir išraiškingumo.

Tęsinys liepos mėnesį.