Tęsiame kelionę po didikų Sapiegų rūmų parką. O kaip parkas be vartų? 

Vartai, kurių būta net kelių, buvę ne tik fasado, bet ir viso ansamblio iškilmingumą bylojanti architektūrinė detalė. Dažniausiai nuo rūmų pastatymo iki šių dienų buvo fiksuojami parko vartai (iš Antakalnio gatvės pusės). Juos yra nuotraukose užfiksavęs Stanislawas Filiberas Fleury bei Janas Bulhakas. Įdomu tai, kad Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo metais sudarytame rūmų inventoriuje pažymima, kad mūriniai vartai papuošti gipso lipdiniais, herbais, o vartų abiejose pusėse tam skirtose nišose stovi keturios gipsinės figūros. Dvi išlikusios iš aprašomų skulptūrų yra įamžintos Jano Bulhako XX a. pradžioje darytoje nuotraukoje. Manoma, kad keturios gipsinės skulptūros simbolizavo keturis metų laikus, kadangi išlikusios simbolizavo antikines mitologines dievybes – medžių vaisių deivę Pomoną (vasaros atitikmuo) ir gamtos pokyčių dievą Vertumną (rudens simbolis), vadinasi, neišlikusios figūros turėjo būti alegoriniai pavasario ir žiemos atitikmenys.

Sapiegų rūmų parko vartai

Sapiegų rūmų parko vartai, bernardinai.lt nuotr.

Tokią skulptūrų versiją pateikia Sapiegų rūmų architektūrinius tyrimus dar 1993 metais pradėjęs architektas bei architektūros ekspertas Evaldas Purlys, tačiau linkęs pritarti ir dailėtyrininkės Rūtos Janonienės siūlomai versijai. Ji pritaria skulptūrų kaip metų laikų (vasaros ir rudens) identifikacijai vartų nišose iš parko pusės, tačiau dėl vartų išorėje stovėjusių skulptūrų pateikia naują interpretaciją, pagrįsdama ją restauruotais užrašais. Pasak R. Janonienės versijos, kitos dvi skulptūros simbolizavo dvi iš keturių pagrindinių dorybių, tai yra Tvirtybę ir Susivaldymą. Figūros simboliškai išreiškė rezidencijos šeimininko būdo savybes. Apskritai Sapiegų rūmų architektūriniai sprendimai bei puošybos elementai yra simboliai, nukreipiantys į Kazimiero Jono Sapiegos asmenybę, į didikų Sapiegų giminę, politinę šeimininko veiklą bei istorinį laikmetį. Anot R. Janonienės, Sapiegų rūmų vartuose vyrauja taikos, gerovės ir gausos tema: karinės temos motyvai įžvelgiami tik viršutinėje vartų dalyje, karnizo puošyboje.

Parkas taip pat yra neatsiejama rūmų ansamblio dalis. Sapiegų rūmų parką XVII a. pabaigoje barokinio prancūziško parko stiliumi projektavo nežinomas, manoma, prancūzų projektuotojas. Parke buvo du fontanai, o patį parką gražino ne viena rūšis medžių, tačiau iš 1795 metų rūmų inventoriaus aprašymo aišku, kad parke jokių augalų, išskyrus liepas, šermukšnius ir alyvas, nebebuvo likę. Tuo tarpu kai 1690 m. pradėtas veisti parkas, medelynas ir gėlynai, jame išaugo ir įdomių statinių, kaip antai: figų šiltnamis bei kavos namelis, ligi šių dienų vis dar germaniškai vadinamas kafenhauzu. Figų šiltnamyje, dar įvardijamame kaip oranžerija (mat jame buvo auginamos daržovės – minėtinos ropės, burokėliai), rašoma, jog buvusios dvi žalių koklių krosnys. Parkas buvo toks pats gyvybingas ir dinamiškas kaip rūmai, jame taip pat virė savas gyvenimas, o tai įrodo ūkiniai pastatai bei parko aplinka: parko plote būta kūdros, tvenkinių bei neaptverto žvėryno, skerdykla, plytininkų namas, plytinė, čerpinė, sodininko namas.

Prasidėjus Tado Kosciuškos vadovaujamam sukilimui prieš Abiejų Tautų Respubliką okupavusią Prūsiją bei Rusijos imperiją, Sapiegų rūmai veikė pagal savo rekreacinę bei rezidencinę paskirtį, tik šįsyk sienos glaudė Vilniuje įsitvirtinusios rusų kariuomenės 140 kareivių dalinį. XVIII a. pabaigoje dauguma Sapiegų rezidencijų persikelia į Debrečiną ir Ružanus. Pasinaudodami tokia padėtimi, traukdamiesi kareiviai nuniokojo rūmus, sudegino daug durų, grindų, išlaužė langus, sagadino krosnis. Po kareivių pasitraukimo rasti apgriauti ūkiniai pastatai, o parko medžiai iškirsti.

Nutilusios sienos, apleistos visų...

Sapiegų rūmų raktai per amžius ėjo iš rankų į rankas. Pirmasis ir bene svarbiausias rūmų savininkas buvo LDK etmonas, Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega (1642–1720), kuris XVII a. pabaigoje tarsi buvo netituluotas visos Sapiegų giminės Ružanų linijos lyderis. Tai buvo stipri asmenybė LDK istorijoje. Drauge su broliu Benediktu siekė sustiprinti Sapiegų giminės autoritetą bei įtaką, sprendžiant valstybės politinius ir visuomeninius klausimus, karštai gynė LDK valstybingumą. Išsilavinimą įgijus Austrijos, Belgijos bei Prancūzijos sostinės, Paryžiaus, universitetuose, Kazimiero Jono Sapiegos kultūrinis suvokimas buvo nukreiptas vakarų kryptimi. Prancūziškosios kultūros įkvėpimas atsispindėjo ir Antakalnio rezidencijoje.

Sapiegų, kaip LDK didikų giminės, įtaka išaugo Lenkijos karaliaus ir LDK kunigaikščio Jono Sobieskio valdymo metais (1674–1696), kuomet pats Kazimieras Jonas Sapiega dėl savo galybės ir turtų buvo laikomas pirmuoju asmeniu LDK, o Sapiegų giminė – nekarūnuotais valstybės valdovais. Todėl Antakalnio rezidencijos statyba yra glaudžiai susijusi su LDK etmono visuomenėje užimamos padėties reprezentavimu. Kazimieras Jonas Sapiega, pasižymėjęs kaip geras LDK kariuomenės bei savo karių gerove besirūpinantis vadas, tuo būdu turėjo sąsajų ir su trinitoriais – belaisvių išpirkai iš kitatikių rankų pasišventusia vienuolija. Būtų nekorektiška, vertinant Sapiegų rūmų ansamblį, nuošalėje palikti trinitorių vienuolyno ansamblį, kurio fundatorius buvo pats Vilniaus vaivada, kadangi šie du ansambliai sudaro bendrą Sapiegų rūmų kompleksą Antakalnyje. Trinitorių vienuolyno fundacija buvo sumanyta 1691 m. pavasarį, o kertinis akmuo, anot architekto E. Purlio, trinitorių vienuolynui ir bažnyčios ansambliui padėtas 1694 m. – didžiausio Sapiegos konflikto su vyskupu Konstantinu Bžostovskiu (fundavusiu kitą trinitorių vienuolyną Trinapolyje) metais. Tiesa, konfliktas kilo dėl to, jog LDK etmonas sulaužė įstatymu virtusią tradiciją ir kariuomenę, užuot apgyvendinęs valstybiniame dvare (tik tokiame leidžiama buvo apgyvendinti samdytą Lietuvos kariuomenę), ją įkurdino vyskupo ir kapitulos dvaruose. Vyskupas įpykęs ėmė grasinti Kazimierui Jonui Sapiegai atskirsiąs jį nuo bažnyčios, o pastarasis, nepaisęs Bžostovskio grasinimų, jo atskyrimo nuo bažnyčios išvakarėse Antakalnyje iškėlė didžiules vaišes ir linksmybes, į kurias sugužėjo bene visa miesto diduomenė. Po atskyrimo nuo bažnyčios ritualo (kapitulos nariai metė žemėn užgęsintas žvakes ir kartojo prakeiksmą), Sapiegą miestiečiai turėjo visaip ignoruoti, kitaip tariant nei sveikintis, nei drauge važiuoti, ką nors jam duoti ar iš jo imti buvo šiukštu draudžiama, net į namus nevalia buvo jo įsileisti. Tai tebuvo Sapiegų autoriteto žlugimo LDK pradžia.

Iki 1700 m. rūmai buvo taikos tvirtovė, kurioje nuolat rezidavo pats LDK etmonas Kazimieras Jonas Sapiega, tačiau XVII ir XVIII amžių sandūroje situacija pasikeitė – įvyko lemiamas mūšis, dar žinomas Valkininkų pavadinimu. Vis didėjanti Sapiegų giminės įtaka ėmė erzinti Lietuvos bajorų ir didikų, Vilniaus magnatų giminių Pacų, Oginskių bei Radvilų atstovus, todėl šis nepasitenkinimas išaugo į karinius veiksmus prieš Sapiegas. Mūšį Sapiegos pralaimėjo priešiškai Sapiegų atžvilgiu nusiteikusiai jungtinei Vilniaus didikų giminių kariuomenei, todėl turėjo trauktis iš Lietuvos. Tuo tarpu mūšio padariniai tiek Sapiegų giminei, tiek rūmams buvo skaudūs – įsiveržę bajorai sukapojo rūmuose kabojusius paveikslus, jų tarpe ir rūmų sienas puošusius Sapiegų giminės portretus, o Sapiegos sūnų Mykolą, faktiškai vadovavusį Sapiegų ir jų šalininkų kariuomenei mūšyje, paėmę į nelaisvę, taip pat sukapojo. Pasirodo, dar ir XVIII a. pradžios LDK visuomenė problemas sprendė pagal Hamurabio įstatymus – akis už akį, dantis už dantį. Vis dėlto Valkininkų mūšis rūmų istorijoje pradėjo naują etapą.

Nėra tikslių žinių, kas vyko rūmuose tą dešimtmetį, kai Kazimieras Jonas Sapiega gyveno Lenkijoje po išvarymo iš Vilniaus. 1711 m. Sapiegos giminės lyderis buvo aneksuotas ir grįžo į Vilnių. Tačiau ir jam grįžus, rūmai nebepritraukė tiek triukšmo, švenčių bei žmonių kaip kadaise. 1718 m. Antakalnio valda laikinai buvo išnuomota Mozūrijos pastalininko[1] žmonai Sofijai Bagdzevičiūtei Jablonskienei. Pirmą kartą nuo rūmų pastatymo, jų valdymas perėjo į moters rankas, tačiau neilgam, vos keliems metams.

Po Kazimiero Jono Sapiegos mirties 1720 m. Antakalnio rezidencija atiteko jo sūnui LDK maršalkai Aleksandrui Pauliui Sapiegai, kurio žinioje rūmai buvo 14 metų, iki pat jo mirties. Nors nėra išlikusių duomenų apie jo darbus Antakalnio rūmuose, tačiau jo palaidojimas Trinitorių bažnyčios požemiuose rodo ir sūnaus dėmesį Antakalnio valdai bei joje buvusiam trinitorių vienuolynui ir Viešpaties Jėzaus bažnyčiai, kurioje į sieną yra įkomponuotas brandaus rokoko stiliaus marmurinis Sapiegos sūnaus paminklas. XVIII a. rūmų ir parko ansamblis išsaugotas Sapiegų giminės rankose, kadangi rūmai po Aleksandro mirties atiteko jo sūnui, kitaip tariant Kazimiero anūkui, Mykolui Antanui Sapiegai, vedusiam giminaitę. Iš Mykolo Antano Sapiegos Antakalnio rūmus savo globon perima LDK kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega, kuriam persikėlus į kitas Sapiegų rezidencijas Debrečine ir Ružanuose, dėmesys rūmams ilgam nutrūksta. Ir tik 1786 m., daugiau nei du dešimtmečius nesilankius šeimininkui rezidencijoje, Antakalnyje būta nemažo sujudimo: suremontuoti parko fontanai ir oranžerija, pastatytas kavos namelis (kafenhauzas), pasamdytas naujas sodininkas, remontuojami ir patys rūmai (tai patvirtina 1993 m. atliktų rūmų architektūrinių ir polichrominių tyrimų medžiaga – dviejų kambarių dekoras priskirtinas XVIII a. pabaigai).

Švietimo amžiaus pradžioje Antakalnio valdą paveldi Pranciškus ir Pelagėja Sapiegos, tačiau netrukus rūmai pirmąkart parduodami Pelagėjos giminaitei Liudvikai ir jos vyrui Juozui Kosakauskams, kurie ėmėsi rūmų remontavimo darbų. Tačiau ir Kosakauskų rankose rūmai ilgai neužsibuvo, mat  Kosakauskai rūmus ir visą buvusią Sapiegų žemę Antakalnyje, manoma, spaudžiami skolų, buvo priversti parduoti Gardino gubernijos valstybės patarėjui Vaitiekui Puslovskiui. Jis, būdamas apsukrus ir suktas žmogus, rūmus po keleto metų vėl parduoda miesto reikalams. Tokiu būdu 1809 m. generalgubernatoriaus įsakymu rūmuose ir juos supančioje teritorijoje įsteigiama karinė ligoninė, kuri po didelio rūmų remonto oficialiai atidaroma 1829 m. Rūmų parkas puikiai tiko ligoninės reikmėms, todėl XIX a. dar buvo praplėstas, pristatytas dabar tebestovintis ligoninės korpusas. Rūmai, virtę lazaretu, praranda savo pirminę išvaizdą bei paskirtį, tačiau iki šių dienų tampa prieglobsčiu ligoniams. Sapiegų vardas, giminės palikuonims atgulus amžino poilsio, išliko rūmų sienose. Šiandien Sapiegos ligonine virtusi Antakalnio rezidencija nebyli rymo tarsi paminklas Sapiegų giminei.

Sapiegų rūmų ansamblis: ką atneš rytojus?

Sapiegų rūmų ansamblis, trinitorių vienuolyno bei ligoninės kompleksas 2001 m. buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o prieš šešerius metus valstybė perėmė architektūrinio paminklo apsaugą į savo rankas. Šiemet patvirtintiems komplekso restauravimo darbams, iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų skirta 8 mln. litų. Architektas E. Purlys, inicijavęs architektūrinius rūmų ansamblio tyrimus bei restauravimo projekto parengimą, teigia, kad reikėtų bent 4 kartus daugiau pinigų, nei yra skirta, o gal ir dar daugiau. Pasak Kultūros paveldo departamento, restauravimo metu turėtų būti maksimaliai atidengta ir restauruota XVII a. pabaigos barokinių rūmų architektūra, autentiški mūrai ir dekoras. Planuojama šoniniuose fasaduose atidengti pirmo ir antro aukšto galerijų arkas, restauruoti nutašytus rūmų fasaduose buvusius baroko architektūros elementus ir kt. Architektas E. Purlys džiaugiasi, Dievo dovana vadindamas išlikusius fasado puošybos elementus, kad pagal juos bus įmanoma atkurti autentišką fasado puošybą. Tačiau tai – ir didelis galvosūkis, kadangi reikia rinktis tarp paprastos, bet pigesnės, puošybos ir unikalios, daugiau laiko atimančios, bet brangesnės, ypač langų, puošybos. Dabar svarbus klausimas, kurį reikės išspręsti, ką daryti restauravimo metu su langais – ar palikti be puošybos, ar suvienodinti puošybą, sprendžiama, kaip išsaugoti autentiškumo palikimą šalia restauruotų fasado elementų. Iš mažų dalelių sudėliojama visuma. Lipdyboje nėra vienodų detalių, jos skiriasi, o tai suteikia architektūriniam paminklui unikalumo ir puošnumo, – apie architektūrinių puošybos elementų atkūrimą sako E. Purlys.

2005 m. iškilusi rūmų privatizavimo grėsmė, trukusi penkerius metus, paskatino pradėti architektūrinius tyrimus (2007), dėl kurių buvo susidomėta Sapiegų rezidencijos likimu. Rekonstruotose Sapiegų rezidencijos patalpose iš pradžių ketino įsikurti Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos knygų saugyklos, tačiau bibliotekai atsisakius šių rūmų, liko antroji ir paskutinė išeitis – rūmus ketinama pritaikyti turizmui. Architekto E. Purlio manymu, rūmus pritaikant rekreacijai ir turizmui, paprasčiau gauti bei panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų skirtus pinigus. Įgyvendinus visus Sapiegų rūmų pritaikymo turizmui etapus, rūmuose bus teikiama turizmo ir verslo informacija, organizuojamos pažintinės ekskursijos, dvariškių gyvenseną iliustruojančias ekspozicijos. Rūmų parko teritorija bus išnaudota kultūriniams renginiams, kaip antai literatūros skaitymui. Taip pat numatoma rengti konferencijas, parodas bei mokymus. Rūmų restauravimo pirmasis etapas planuojamas užbaigti per 3 metus.

Laikas nesustabdomas, tačiau galima pristabdyti jo padarinius. Tikėtina, kad laiko ir taip ilgai laukti žmogaus, specialisto, rankų prisilietimai atgaivins rūmus, sugrąžindami jiems reprezentacinių rūmų reputaciją.