Maždaug prieš metus mūsų namuose atsirado naujas šeimos narys – šokoladinio tabby rašto britų trumpaplaukė katytė, vardu Tinka. Dar kai pirmą kartą lankėmės pas veisėjus, jie pasakė: „o šita bus šustruolė“. Tada ir nusprendėm, kad ji bus mūsų. Iš tiesų, mažasis tigriukas ilgai netruko, kol išmoko užšokti ant spintelių ir laviruoti ant vonios krašto. O mes jau seniai juokaudavome, kad būtų smagu išmokyti katę atlikti gamtos reikalus ant unitazo, kaip katiną Džinksį (angl. Jinxy) iš komedijos „Paskutinis uošvių išbandymas“ (angl. „Meet the Fockers“).

Gerai pagalvoję nusprendėme, kad verta pabandyti, juk ateityje sutaupytume pinigų, kuriuos išleidžiame kraikui, galėtume atsisakyti dėžutės, kuri ne visuomet gaiviai kvepia, nereikėtų rankioti mūsų mielosios „torčiukų“ ir iš padų traukti aštrių kraiko gabalėlių, kuriuos ji išbarsto ant vonios grindų intensyviai kasdama. Teliktų atėjus į vonią paprasčiausiai nuleisti vandenį. Taip viskas ir prasidėjo. Radome internetinę parduotuvę, kuri prekiauja specialia įranga, skirta katėms prie unitazo pratinti, užsisakėme rinkinį „CitiKitty“ ir su nekantrumu laukėme, kol pristatys. Po trejeto savaičių specialus dangtis jau puikavosi ant mūsų unitazo.

Kas tai per mokymo sistema? „CitiKitty“ sudaro penkios pakopos (žr. paveiksliuką žemiau). Visų pirma ant klozeto dedamas negilus dangtis, kuris pripilamas kraiko. Kai katė apsipranta, kad nuo šiol jos dėžutė bus kiek aukščiau, iškerpama pirma skylė. Ji labai maža ir turi kraštelį, todėl į unitazą nepribyra kraiko. Kai matote, kad katė nebekreipia dėmesio į atsiradusią skylutę, ją reikia didinti. Taip jai mažėja vietos, ji tupiasi vis arčiau klozeto krašto. Dar vienas žingsnis ir skylė didinama dar kartą, lieka tik siauras dangčio kraštelis ir kelios kruopelės kraiko. Kai ir šis etapas įveikiamas sėkmingai, dangtis visai nuimamas ir jūsų pūkis gamtai atsiliepia tupėdamas ant klozeto krašto. Visas šis mokymo procesas gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, priklausomai nuo katės veislės, amžiaus ir asmeninių savybių. Bet, kaip teigia šios sistemos gamintojai, to galima išmokyti bet kurią katę.

O kaipgi sekėsi mums? Tinka greitai įveikė pirmą ir antrą žingsnį, t.y. be problemų užšokdavo ant klozeto ir nelabai supyko, kai iškirpome pirmąją skylę dangtyje. Tačiau ties trečiu žingsniu mes ir sustojome. Didesnė skylė ją išmušė iš vėžių: mažylė miauksėdavo ir vengdavo naujojo tualeto, pradėjo tinkamos vietos ieškoti kitur – vonioje ar ant vonios grindų. Kartą susipainiojusi net prišlapino mums ant lovos. Kartais suprasdavo, kam tas dangtis ir net snaiperiškai pataikydavo savo reikaliukus į skylę. Tačiau dažniau tai būdavo žaidimų vieta. Ne kartą įėjus į vonią pamatydavome, kad iš klozeto kyšo tik Tinkos užpakalis, nes ji iki pusės sulindusi į vidų ir ten letenėlėmis teškena į vandenį arba dar blogiau – geria kaip šuo.

Vasarą išvažiavome dviems savaitėms atostogų ir palikome Tinką pas mano mamą. Ten ji pamiršo viską, ką iki tol buvo išmokusi, nes didžiausia atrakcija buvo didžiulis kitos katės tualetas su stogu ir durelėmis. Tada supratome, kad turbūt mums teks pasiduoti ir nebekankinti savo tigriuko. Visa ta dresūra ją išmušė iš vėžių, jai buvo nepatogu tupėti, per mažai kraiko, kurį taip smagu kasti. O ir mums mokymas sukėlė daug nepatogumų: tekdavo nuolat nuiminėti dangtį, nusivalyti pritapnotą klozeto kraštą, šluoti pribarstytą kraiką. Atėję namo uosdavome, ar tik ji nebus kur prišlapinusi, visai ja nebepasitikėjome. Taigi, katė laimėjo ir išsikovojo savo kraiko dėžutę.

Susitaikėme su tuo, kad, deja, ne visus katinus galima išmokyti šio triuko. O tai susiformavo istoriškai. Juk katės atėjo pas žmones prieš 9 tūkstančius metų, kai šie tapo sėslūs ir ėmėsi žemės ūkio darbų. Katės saugodavo grūdų sandėlius nuo graužikų, mainais, kaip apdovanojimą, gaudamos maisto likučių. Tačiau jos tapo naminės tik iš dalies. Per visą šį laiką katės neprarado savo medžioklės instinktų – dėl savo nepriekaištingos klausos katės išgirsta menkiausią savo aukos krustelėjimą, puikiai mato tamsoje ir gerai virškina baltymingą ir riebų maistą. Jos netapo priklausomos nuo žmonių ir gali išgyventi be jų pagalbos. Priešingai nei šunys, kurie prisišliejo prie klajojančių medžiotojų prieš 11-16 tūkstančių metų ir tapo neatskiriamais jų draugais. Žmonės prisijaukino juos ir negrįžtamai suformavo naujus mitybos įpročius.

Dėl šių priežasčių šunys lengvai pasiduoda dresavimui, o katės – ne. Bet juk mes mylime kates tokias, kokios jos yra – iš prigimties nepriklausomas, laukines medžiotojas, kurioms visiškai nusispjauti, kas leidžiama namuose ir kas ne, tačiau be galo jaukias, mielas ir švelnias būtybes, kurios murkdamos užmiega ant savo šeimininko kojų.