Niekada nesu pavėlavusi į darbą, į mokyklą ar paskaitas mano vėlavimus būtų galima ant rankų pirštų suskaičiuoti. Kai buvau maža, tėvus teatre į spektaklį tempdavau jau po pirmo skambučio – neduok Die, vėluosim. Manau, aišku, nemėgstu vėluoti. Nemėgstu ir kai kiti vėluoja: stūksoti ir laukti – ne pats mieliausias užsiėmimas. Žinoma, galima skaityti knygą ar klausytis muzikos, tačiau vėlavimas man nepatinka dėl kiek kitų priežasčių.

Kai esi susitaręs susitikti ir kitas žmogus vėluoja, tai rodo, kad laiku atvykusio laikas nelaikomas tokiu svarbiu kaip vėluojančio. Juk per tas 10-20 minučių būtų buvę galima išsiųsti reikalingą e.laišką, susitvarkyti kambarį ar išgerti kavos.

Jei vėluojama daugiau nei 10 min ir nepranešama = „Ai, na, juk vis tiek lauksi, tai koks skirtumas“.

Paprasčiausiai man, tvarkos mylėtojai, vėlavimas – netvarka.

Kada vėlavimas pateisinamas?

Kai atsiranda objektyvių priežasčių ir pranešate žinute/skambučiu.

Kai einate į vakarėlį.

Kai vėluojate susitikti su grupe žmonių, kur susitikimas gali prasidėti jums nesant.

Kaip nevėluoti?

Planuotis laiką taip, kad būtumėt bent pora minučių anksčiau, o ne „tik tik“.

Telefone užsistatyti priminimus, kur kada reikia būti.

 

P.S. Vėluoju parašyti šį įrašą.