Aš esu optimistė. Tikrai! Jei turiu kokių nusiskundimų gyvenimu, po jų dažniausiai seka žodžiai „bet nieko, viskas vis tiek bus gerai“. Vis dėlto mano veido mimika dažnai sakydavo ką kita... Kad reikia kažko imtis, man parodė viena nuotrauka. Matavausi draugės akinius, „Grumpy cat“ veido nustatyti net nebandžiau. Bet kai pamačiau nuotrauką, supratau, kad žmonės turėtų bijoti manęs net kelio paklausti (kairioji foto).

Po to viskas sekė labai natūraliai – išvažiavome atostogų į Italiją: geras oras, gražūs žmones ir poilsis savaime vertė „Grumpy cat“ veidą apsiversti į kitą pusę. Nutariau, kad šypsotis man patinka, o Ieva D. sakė, kad ir tinka. Tai nutariau duoti sau iššūkį – visą mėnesį tiesiog šviesti šypsena.

Kaip tai įgyvendinti?

Žinojau, kad savo pažadą tiesiog galiu pamiršti per darbus ir rūpesčius, todėl iš karto pasirūpinau priminimais. Telefono ekraną pakeičiau piešiniu su užrašu „Smile“, tą patį padariau su namų kompiuterio ekranu.

Žinojau, kad savo pažadą tiesiog galiu pamiršti per darbus ir rūpesčius, todėl iš karto pasirūpinau priminimais. Telefono ekraną pakeičiau piešiniu su užrašu „Smile“, tą patį padariau su namų kompiuterio ekranu.

Šio savo didžiojo gyvenimo pokyčio tikrai neslėpiau nuo draugų. Jiems papasakojus, ką ir kodėl aš darau, buvo daug lengviau, nes kasdien sulaukiau klausimo, ar aš su šypsena. Be to, pati draugėms kaip įrodymą, kad šypsausi ėmiau siųsti selfius.

Taisyklės

 Jokių taisyklių sau susigalvojusi nebuvau. Tiesiog iššūkis buvo kuo daugiau šypsotis, bet, žinoma, vadovautis ir sveiku protu. Rimtos žinios ar pasakojimo apie kokį nelaimingą atsitikimą juk nesutiksi su kvaila šypsena. Darbe dirbant darbus taip pat dažnai įsijungia „normali“ mina ir viskas dėl to yra gerai.

Iš pradžių pati buvau sau juokinga. Eini dau galvą pakėlus ir šypsaisi (kažkaip su šypsena nuleisti akių į cementą net nelabai išeina). Į darbą einu pėsčiomis, einu viena, taigi pirmoji šypsenos  treniruotė ir būdavo rytinis 15 minučių pasivaikščiojimas. Žmonių kelyje nedaug, todėl patikrinti, kaip tai veikia nepavyko. Bet po truputį šypsotis einant bet kur ar būnant kokioje neutralioje aplinkoje tapo įpročiu.

Draugų reakcija: šypsena - žudikė (tiesiogine prasme)

-Atėjus į darbą, šypsena dažnai prigesdavo – ne todėl, kad darbe man būtų liūdna. Tiesiog, kaip rašiau anksčiau, susikoncentavus prie rimtų darbų veidas tiesiog pasidaro rimtas. Tačiau, kai darbiniais reikalais reikėjo kažkur pavažiuoti ir vėl įjungdavau šypseną, išsiaiškinau, kaip kitiems atrodau su ta savo šypsena. Kolega man mandagiai paaiškino, kad atrodau lyg turėčiau peilį už nugaros. Išbandžiau kitokią šypseną. „O dabar atrodai kaip „apsipūtus“, – pareiškė kolega.

Kolega man mandagiai paaiškino, kad atrodau lyg turėčiau peilį už nugaros. Išbandžiau kitokią šypseną. „O dabar atrodai kaip „apsipūtus“, – pareiškė kolega.

-Apie savo iššūkį papasakojau ir studijų draugui iš užsienio. Jo reakcija nusiuntus savo iki ausų išsišiepusios nuotrauką buvo panaši – „That’s scary“.

-Draugės vieningai sakė - smagu, bet labai jau keista tave tokią matyti. O aš bandydama neprarasti užsispyrimo dar pridėdavau vieną kitą Coelho vertą frazę, kaip gyvenime svarbu būti pozityviai, kad pozityvumas - gyvenimo variklis, kad šypsena - kaip saulė praskaidrina dieną, kad reikia visiems užsikrėsti pozityvu ir gyvenimas bus gražesnis… (Jei esmė kam neaiški, pasigooglinkit Coelho citatų).

Bandydama neprarasti užsispyrimo dar pridėdavau vieną kitą Coelho vertą frazę, kaip gyvenime svarbu būti pozityviai, kad pozityvumas - gyvenimo variklis, kad šypsena - kaip saulė praskaidrina dieną.

Aplinkinių reakcija arba išgąsdink cepelinų spalvos dangaus šalies pilietį

-Galiu pasakyt vieną - eilė prie WC net ir bare - nėra vieta, kur reikia šypsotis. Ten sulauki daugiausiai keistų žvilgsnių (ir iš esmės aš juos suprantu).

- Kai kurie ir gatvėje pažiūrėdavo lyg ir su proteliu susipykusią ir susiraukdavo. Arba pažiūrėdavo žvilgsniu „rauniesi??? Čia su šita šypsena užsiraut nori, ane? Ane?“. Tada supratau, kad šypsotis reikia ne visiems ir ne visose miesto rajonuose.

- Dar viena grupė žmonių buvo nepažįstami, kurie pamatę mano šypseną pagalvodavo, kad mane pažįsta, tik aiškiai neprisimena iš kur, nes tiesiog praeidami pasisveikindavo. Žinoma, su šypsena atsakydavau „Labas/laba diena“.

- Na, ir tų linksmųjų grupė. Kurie iki šiol naūraliai šypsojosi ir tavo šypseną priima kaip puikų, bet savaime suprantamą dalyką. Pasišypsai vieni kitiems ir toks lyg besišypsančių klubas atsiranda. Turiu pastebėti, kad nors ir šis „klubas“ atviras visiems, į jį patenka labai mažai žmonių.

 Rezultatas

 -Supratau, kad mokslininkai padarė teisingą išvadą. Net ir priverstinė šypsena, kuri iš pradžių yra netikra, padaro mus laimingesnius. Štai čia šiek tiek daugiau apie tyrimą ČIATikrai tai pastebėjau! Eini pavargus, padarai fake’inę šypseną ir po kiek laiko imi jaustis daug geriau.

-Tapau mandagesnė. Su šypsena būti bjauriai yra labai sunku. Man nepavyko, todėl teko būti labai maloniai visiems.

- Gavau daugiau energijos. Ta turbūt susiję su pirmu punktu - kai nebesijauti pavargusi, jautiesi energinga.

-Pirmą dieną, kai baigiau iššūkį visiškai išsikroviau. Nors ta šypsena ir gerai nuteikė, matyt, per mėnesį po ja užspaudžiau daug pykčio, tai visą dieną buvau pikta ir nemaloni.

- VIS DĖLTO man patiko - iššūkį tęsiu. Kas kartu?