Iš oro
Nuotr. www.bhmpics.com Kai užplūsta bloga nuotaika. Ar visada kaltas ruduo?
Ieva Belickienė

Štai ir prasidėjo ilgasis tamsos periodas, vėl šalta, vėl visi aplink kosėja ir sloguoja, vėl sunku ryte keltis, nes tamsa už lango skatina mus pamiegoti ilgiau ir lipti iš šilto patalo tenka sukandus dantis. Nuotaika pastaruoju metu irgi visai nedžiugi, viskas erzina, nežinia kodėl užklumpa liūdesys, neveiklumas, ima trūkti motyvacijos. Kas tai? Ogi ruduo. Kad ir kaip šaipytumėmės iš rudeninės depresijos, ji laikys mus sugniaužusi iki tol, kol prekybos centrai pasipuoš Kalėdoms ir visur ims skambėti iki skausmo žinoma „Last Christmas“ daina arba net iki pirmojo sniego.

Skaityti daugiau
Prieš ir po Iššūkis sau – 30 dienų su šypsena arba kaip patraukti paniurėlių žvilgsnius
Aistė Valiauskaitė

Aš esu optimistė. Tikrai! Jei turiu kokių nusiskundimų gyvenimu, po jų dažniausiai seka žodžiai „bet nieko, viskas vis tiek bus gerai“. Vis dėlto mano veido mimika dažnai sakydavo ką kita... Kad reikia kažko imtis, man parodė viena nuotrauka. Matavausi draugės akinius, „Grumpy cat“ veido nustatyti net nebandžiau. Bet kai pamačiau nuotrauką, supratau, kad žmonės turėtų bijoti manęs net kelio paklausti (kairioji foto).

Skaityti daugiau
 7 mitai apie intravertus
Ieva Belickienė

„Atrodai kažkokia nusiminusi, gal kas nutiko?“, „Kodėl tu tokia tyli? Visai nieko nekalbi“, „Kodėl taip anksti važiuoji namo? Juk vakarėlis tik įsibėgėjo, čia taip linkma!”, „Ko stovi viena? Taigi čia tiek daug žmonių, prieik ir pabendrauk su kuo nors”, „Draugai atvažiuoja už valandos. Tu nieko prieš? Negi sėdėsi ir skaitysi knygą penktadienio vakarą“. Dažnai sulaukiu tokių klausimų savo adresu, ir kaip paaiškinti žmonėms, kad aš tiesiog mintyse sprendžiu kažkokią problemą ir dabar nesu nusiteikusi bendrauti, kad po kelių valandų buvimo tarp žmonių man reikia pailsėti, juo labiau nebenoriu matyti jų kitą dieną, ir visai ne todėl, kad jie man nepatinka, o todėl, kad nespėjau atgauti jėgų. Tenka kurti pasiteisinimus, užuot pasakius: „aš tiesiog esu intravertė ir tai nėra blogai!”.

Skaityti daugiau
Sapiegų rūmų rekonstrukcija, 2014 m., www.keturivejai.lt nuotr. Lapino oloje (II)
Ieva Dirmaitė

Antroji dalis apie didikų Sapiegų rezidenciją Vilniaus Antakalnyje. Šįkart keliausime po parką.

Skaityti daugiau
http://www.madeinvilnius.com nuotr. Lapino oloje
Ieva Dirmaitė

„Anteocollis Magnorum ab antiquo Heroum quies e ruderibus in mollem assurgens Fessum armis Tranquilla pace tuetur Anno Dni MDCXCI“,- šis įrašas, dar XIX a. viduryje puošęs Sapiegų rūmų sieną, įamžina ne tik rūmų pastatymo laiką, tačiau yra ir istoriškai svarbus praeitį liudijantis dokumentas, kuris atskleidžia rūmų pastatymo priežastį bei aplinkybes: „Antakalnis nuo seno didvyrių poilsis. Iš griuvėsių pakilę didžiuliai rūmai kare pavargusį ramioje taikoje saugos. 1691 m. Viešpaties metai“. Kiekvienas žodis čia turi emocinį krūvį, kiekvienas žodis čia yra raktas į rūmų istorijos slėpinius.

Skaityti daugiau
pinterest.com Ei, tu juk ne pienburnis!
Aistė Valiauskaitė

Į savo močiutę esu pripratinta kreiptis „jūs“, taip pat kreipdavausi ir į senelį. Kai tai darai nuo vaikystės, tai atrodo labai įprasta. Kiekvienas „dėdė“ ar „teta“ buvo viršesnis, protingesnis ir visoks –esnis. Netyčia išsprūdęs „tu“ nuskamba kone kaip įžeidimas. Suprantama, vyresnis žmogus tradiciškai turi daugiau gyvenimiškos išminties. Tačiau ar kartais pats nesijaučia išmintingesnis vien dėl to, kad pase gimimo metai yra ankstesni?

Skaityti daugiau
pintrest.com Atsipalaiduok. Tu gyveni teisingai
Aistė Valiauskaitė

Kadangi blogą rašome trise, turim tokį temų grafiką, kas, kada ir į kurią skiltį rašo. Kitos dvi damos dažniausiai dar neprasidėjus mėnesiui susirašo, kokiomis temomis parašys straipsnius. Prie mano vardo dažniausiai lieka įrašas „ką nors sugalvos“. Turėčiau pasitempti – kartais pagalvoju. Pabėgioti vis dar mėgstu, bet kartais tingiu – į kalną lipu, o ne bėgu, kilometrais retai kada ką nustebinu, dėl didesnio greičio nesistengiu. Tuo tarpu, ką tik bėgioti pradėjęs draugas bėga greičiau ir toliau nei aš. Reiktų pasitempti. O jau savo metams užsibrėžtus tikslus net baisu atsiversti, nes reikėtų pasitempti, kad juos pasiekčiau.

Skaityti daugiau
 Keturiems Vėjams – vieneri!
Ieva Belickienė

Šiandien mes švenčiame gimtadienį! Lygiai prieš metus paleidome į pasaulį mūsų internetinį tinklaraštį „Keturi vėjai“. Atrodo, kad dar vakar sėdėjome ir kūrėme pirmąsias idėjas ir netvėrėme savame kailyje, įsigijusios savo adresą internete. Šiandien mes džiaugiamės savo negausia, bet ištikima skaitytojų auditorija ir įgytais naujais draugais bei kuriame ambicingesnius ateities planus. Tačiau kaip viskas prasidėjo?

Skaityti daugiau
Verkiu rumai Verkiai - skaidrios ašaros rūmas (II)
Ieva Dirmaitė

Tęsiame pasakojimą apie Verkių rūmus.

Skaityti daugiau
Verkiai, www.archyvas.lt nuotr. Verkiai – skaidrios ašaros rūmas (I)
Ieva Dirmaitė

Priešais – plačiai atverti metaliniai vartai, už kurių driekiasi vingiuojanti parko alėja. Medžių lapija jau seniai nusimetė žalią skarą ir tarsi susigėdo, pakeitusi apdarą. Galbūt ruduo čia kaltas? O gal tarp šakų įsisukęs nutrūktgalvis paskutinis šiltas saulės spindulys? Tylu ir ramu čia. Bene gali išgirsti netoliese nukrentančią margą klevo žvaigždę... Į akiratį pakliūna šeima. Vyras paduoda dar labai netvirtai ant žemės stovinčiam vaikui gelsvą lapą, o mažylis, stipriai suspaudęs jį rankoje, leidžiasi bėgti parko alėja. Netoli tenubėgo... Parkrito. Pasigirsta gailus mažylio verksmas, nukeliantis Verkių rūmų praeitin.

Skaityti daugiau
1
2
3 4 5