Prieš dvejus metus turėjau galimybę praleisti 8 mėnesius antrame pagal dydį Danijos mieste Orhuse (Aarhus). Regis, ne itin nuo kitų skirtinga Vakarų Europos kultūra, tačiau kas neturi savo įdomybių. Važiavau be jokių lūkesčių daugiau sužinoti apie šalį. Tiesą sakant, net nenorėjau į Daniją. Mane ten vykti „suviliojo“ puiki studijų programa. Gavau daugiau negu tikėjausi. Karts nuo karto pasižiūriu bilietų į vikingų šalį.

Žinau – sugrįšiu aplankyti, nes:

1. Minti su aukštakulniais ir sijonu - kasdienybė. Iki išvažiuodama į Daniją dviratį dažniausiai naudodavau tik kaip laisvalaikio, o ne transporto priemonę, todėl tas vienas savo turimas kelnes ir trindavau ant dviračio sėdynės. Sijonus mėgstu kiek labiau, o eiti į mokslus, kavinę ar klubą su džinsais – ne man. Mėgau ir aukštakulnius. Danijoje, kur autobusu važiavau kelis kartus ir visur myniau dviračiu, supratau, kad dviračio, sijonų/suknelių ir batų su kulnu trijulė puikiai dera kartu. Džiaugiuosi, kad dabar ir Vilniuje tokie pasivažinėjimai praeivių akių netraukia.

P.S. Vyriška kombinacija – kostiumas ir dviratis – atrodo dar geriau.

2. Tavo dviratis mažai kam reikalingas. Juk visi turi savo.  Nerakintą dviratį palikti Lietuvos gatvėje būtų tas pats, kas atiduoti jį tiesiai vagims į rankas. Orhuse nusipirkusi dviratį nustebau – „spyna“ buvo galinio rato užraktas. Paprasčiau sakant, jei kas būtų norėjęs, būtų galėjęs tiesiog išsinešti mano dviratį. Tačiau išvažinėjau juo visus metus, palikdama jį įvairiuose miesto kampeliuose, po to dar parsivežiau į Vilnių. Kaip man paaiškino kaimynai danai, kadangi gyvenau studentų pilname meiste, dviratį vis dėlto buvo būtina rakinti ne dėl rimtos vagystės, o dėl to, kad bare gerokai įšilęs studentas gali sugalvoti pasiskolinti būtent tavo dviratį, supainioti jį su saviškiu, o ryte jau nebežinotų, kam skolą grąžinti.

0501 DviratisSaugus

3. Lyčių lygybė pasiekiama. Jei esate mergina ir Danijoje vyrukas jūsų nepraleis pirmos pro duris, tik neįsižeiskite. Jis to nedaro, nes bijo jus įžeisti. Moterys – nėra silpnoji lytis, kuria reikia rūpintis, jos nenori taip jaustis ir danai tai jau suprato.

4. Daniški Jamie Oliver‘iai. Tęsiant lyčių lygybės temą – Danijoje gamina visi, bet labiausia vyrai. Virtuve dalinausi su vienu vokiečiu ir 12 danų. Jie visi gamino. Sakydama, gamino, turiu omeny, ne makaronų su padažu iš pakelio išsivirdavo, o praleisdavo apie valandą kasdien gamindami vakarienę, tokią, kokias rodo kulinarinės laidos. Grįžtant prie vyrų gamybos: sykį, kad vaikinai gamina daugiau nei merginos, mano reakcija nustebino mano kaimynę danę, kuri atrėžė: niekada nedraugaučiau su vaikinu, kuris nemoka gaminti!

5. „Atleiskite, mes nebedirbame.“ Maistu tai prabangiajai vakarienei vis dėlto reikia pasirūpinti gerokai iš anksto. Dauguma parduotuvių tedirba iki 20 val., kelios – valanda ilgiau.

6. Bendrabučiai būna tvarkingi. Danai ganėtinai pedantiški. Įsikūrus studentų bendrabutyje man buvo paaiškinta šiukštu nepalikti savo nešvarių indų trūnyti iki vakaro. Paeiliui kiekvienas po savaitę tampa virtuvės „švaros elfu“: kas vakarą išneša šiukšles, nuvalo stalus ir iššluoja virtuvės grindis. Sekmadienį reikia paplušėti iš peties: virtuvė turi blizgėti.

7. Tik bėkite! Orhusas mane supažindino su tuo, kad miestas gali būti paruoštas bėgimui. 1 km nuo mano namų buvo miškelis šalia jūros, kur buvo nupiešti dviejų spalvų žemėlapiai – vienas norintiems bėgti 3 km, kitas – 5 km. Spalvų nuorodos būdavo išdėstytos ir pakeliui. Kelių kilometrų atstumu buvo dar kelios bėgikams paruoštos trasos.

0501 TikBekite

8. Angliškai kalba visi. Kiekvienas be išimties universiteto darbuotojas, kiekvienos parduotuvėlės pardavėja, kiekvieno autobuso vairuotojas visi kalba angliškai. Kalba taip, lyg tai būtų jų gimtoji kalba. Ir, ko gero, kalba geriau už jus.