„Atrodai kažkokia nusiminusi, gal kas nutiko?“, „Kodėl tu tokia tyli? Visai nieko nekalbi“, „Kodėl taip anksti važiuoji namo? Juk vakarėlis tik įsibėgėjo, čia taip linksma!”, „Ko stovi viena? Taigi čia tiek daug žmonių, prieik ir pabendrauk su kuo nors”, „Draugai atvažiuoja už valandos. Tu nieko prieš? Negi sėdėsi ir skaitysi knygą penktadienio vakarą“. Dažnai sulaukiu tokių klausimų savo adresu, ir kaip paaiškinti žmonėms, kad aš tiesiog mintyse sprendžiu kažkokią problemą ir dabar nesu nusiteikusi bendrauti, kad po kelių valandų buvimo tarp žmonių man reikia pailsėti, juo labiau nebenoriu matyti jų kitą dieną, ir visai ne todėl, kad jie man nepatinka, o todėl, kad nespėjau atgauti jėgų. Tenka kurti pasiteisinimus, užuot pasakius: „Aš tiesiog esu intravertė ir tai nėra blogai!”.

Dėl savo intravertiškumo kartais būnu nesuprasta, tad šiame straipsnyje noriu paneigti kai kuriuos mitus apie intravertus, suformuotus ekstravertų:

1)    Intravertai nemėgsta kalbėti. Tai netiesa. Paprasčiausiai intravertai nekalba, kol neturi ko pasakyti. Jie nemėgsta nereikšmingų pokalbių arba pokalbių apie nieką, kalbėjimo dėl kalbėjimo. Jei bus gvildenama intravertui įdomi tema, jis atsiskleis ir išreikš savo nuomonę. Į tokias situacijas dažnai pakliūnu darbe, kai pietų metu į virtuvėlę susirenka daug moteriškių ir visos plepa apie šį bei tą vien tam, kad nebūtų nejaukių tylos (tiksliau, kramsnojimo) pauzių. Pati mielai išsitraukčiau knygą ar pažiūrėčiau televizorių, kad nereikėtų tuščiai aušinti burnos, tačiau jei sugalvočiau su maisto indeliu tyliai nusliūkinti atgal prie kompiuterio, sulaukčiau klausimų, kas man yra, ar kodėl aš tokia nedraugiška.

2)    Intravertai nemėgsta žmonių. Netiesa. Intravertai mėgsta žmones taip pat, kaip ir ekstravertai, tik skirtumas tas, kad jiems kokybė svarbiau nei kiekybė. Jie sunkiai užmezga naujas pažintis, tačiau, kai tai įvyksta, dažnai tai tampa tvirta draugyste. Savo geriausius draugus intravertas gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Jei intravertas laiko jus savo draugu, vadinasi jis jus labai brangina ir bus jums ištikimas visą savo gyvenimą. Intravertai išlaiko glaudų ryšį net tuomet, kai su žmogumi susitinka vos kartą per metus. Kita vertus, ekstravertai yra žmonių žmonės. Jie geriausiai jaučiasi tuomet, kai yra apsupti kitų, su kuriais gali bendrauti ir pasisemti energijos. Mano patirtis tik patvirtina šiuos teiginius. Kaskart susitikusi su savo ekstravertėmis draugėmis, išgirstu vis naujus vardus žmonių, su kuriais jos susipažino, tuo tarpu pati nė nesistengiu jų įsidėmėti. Jei aplinkybės susiklosto taip, kad kompanijoje atsiranda kas nors naujas, ir yra didelė tikimybė, kad šio žmogaus daugiau niekada nebeišvysiu, jau spausdama jam ranką žinau, kad jo vardą pamiršiu po penkių minučių.

3)    Intravertai yra atšiaurūs ir nemandagūs. Intravertai gali pasirodyti tokie, nes jiems nepatinka tušti plapalai ir jie kaip įmanydami vengia žmonių, kurie tiesiog nori pamalti liežuviu, kol turi laisvo laiko. Jie nemėgsta užsibūti vakarėlyje iki pabaigos ir dažniausiai pirmi išvažiuoja namo. Deja, tai ne visada pavyksta, kai partneris yra ekstravertas ir jam iki vidurio nakties nepritrūksta šnekų. Taip pat galima teigti, kad dauguma intravertų nėra labai svetingi žmonės. Jie mieliau renkasi jaukius pasisėdėjimus su vienu ar dviem artimais draugais, todėl, kai namus neplanuotai užgriūna didelė svečių kompanija, tai juos visiškai išveda iš pusiausvyros, tai būna tarsi įsiveržimas į jų privačią erdvę, nuo kurio negali nei apsiginti, nei pasislėpti.

4)    Intravertai neturi vertingų idėjų. Intravertai dažnai nekalba apie jiems kilusias idėjas, tačiau tai nereiškia, kad jie jų neturi. Paprasčiausiai jie neišreiškia savo minčių tol, kol gerai visko neapgalvoja. Paprašyti greitai priimti sprendimą ar pateikti atsakymą į klausimą, kurio jie nėra iki galo išnagrinėję, intravertai sutrinka ir pasijunta nepatogiai. Jie mieliau renkasi rašyti laiškus, nes raštu jiems geriau sekasi reikšti mintis. Ekstravertai elgiasi priešingai, jie linkę mąstyti garsiai, dalintis sumanymais, dėl kurių jie nėra visiškai garantuoti, čia ir dabar. Kilusios diskusijos padeda jiems priimti sprendimus. Ekstraverto nuomonę įmanoma gan lengvai pakeisti, o intravertas užsispyrusiai laikosi priimtos pozicijos.

5)    Intravertai yra drovūs. Nebūtinai. Tarp šių dviejų žodžių negalime dėti lygybės ženklo, nes intravertai nebijo žmonių, tiesiog tam, kad jie pradėtų bendrauti, reikalinga priežastis. Jie nebendrauja vien tam, kad bendrautų. Jiems taip pat nepatinka būti aplinkinių dėmesio centre, išskyrus tuos atvejus, kai visus labai gerai pažįsta. Draugų susibūrimuose jie dažniausiai tyliai klausosi ir daug nešneka patys, tačiau, kai pagaliau prabyla, iš jų lūpų išsprūsta taikliausia to vakaro replika ar šmaikščiausias juokelis. Vien dėl to, kad jie aktyviai nedalyvauja pašnekesyje, nereiškia, kad jiems nėra smagu, ar kad jie gėdijasi pratarti žodį, paprasčiausiai jie nori turėti galimybę būti tiesiog stebėtojais, o ne dalyviais.

6)    Intravertai nemoka atsipalaiduoti ir linksmintis. Tik ne taip, kaip tai supranta ekstravertai, kuriems smagu būti triukšmingose vietose, kur daug trankios muzikos, įvairių žmonių, garsių šnekų ir veiksmo. Intravertai greitai pavargsta nuo to, kas užveda ekstravertus. Jie atsipalaiduoja namie, jaukiai įsitaisę su knyga ir puodeliu kakavos, žiūrėdami filmą ar užsiimdami kita ramia veikla. Jų laisvalaikio užsiėmimai leidžia jiems pasimėgauti vienuma, o įvairių susibūrimų jie mieliau vengia. Mano artimų draugių ratelyje iki šiol sklando juokelis apie tai, kaip aš pirmą kartą su jomis nuėjau į „Pianoman“ barą. Mat tą vakarą jis buvo sausakimšas ir, vos įėjus pro duris, teko sustoti, nes praeiti į vidų nelabai buvo įmanoma. Tada aš pasakiau: „oi, kiek daug žmonių, akivaizdu, kad į šitą barą nepateksim, juk čia net nėra laisvo staliuko prisėsti“. O į mane tik kreivai pažiūrėjo, jėga nusitempė per kūnų jūrą, pastatė kampe prie statinės ir įdavė bokalą alaus. Supratau, kad visa  tai joms įprasta, o ilgainiui ir aš pripratau prie svetimo užpakalio, besitrinančio man prie nugaros.

7)    Intravertai visuomet nori būti vieni. Tikra tiesa, kad jiems reikia laiko pabūti tiesiog su savimi ir jie jaučiasi kuo puikiausiai ką nors veikdami be kitų draugijos. Jie mąsto, svajoja, galvoja, mintyse sprendžia įvairius klausimus, tačiau anksčiau ar vėliau jie užsimano pasidalinti savo mintimis su artimais žmonėmis. Geriausia su vienu žmogumi vienu metu. Kita vertus, kai ekstravertams ilgesnį laiką tenka pabūti vieniems, jie pasijunta vieniši. Jie gerai jaučiasi tik būdami su kitais žmonėmis, ir kuo įvairesniais, tuo geriau. Kitu atveju, juos gali suimti nuobodulys. Intravertai gali pasijusti nejaukiai būdami apsupti žmonių, ypač kai jų gerai nepažįsta. Yra posakis, kad intravertas tarp žmonių jaučiasi vienišesnis, nei būdamas vienas.

Na štai, daugiau ar mažiau tai yra viskas, ką jums reikia žinoti, kad suprastumėte šį asmenybės tipą. Visa ko esmė yra skirtingi energijos šaltiniai. Ekstravertai savo „baterijas“ pakrauna užsiimdami visa galybe įvairių veiklų, dalyvaudami renginiuose, susipažindami su naujais žmonėmis. Tuo tarpu intravertai pasisemia energijos ramiai leisdami laiką vienumoje, savo vidiniame pasaulyje. Ekstravertai to niekaip negali suprasti, jiems tai atrodo siaubingai nuobodu. Palik ekstravertą vieną porai minučių ir jis griebsis telefono, kad paskambintų kam nors iš savo didelio pažįstamų rato. Intravertai priešingai, porą valandų aktyviai socialiai bendravę, turės atsitraukti ir tiek pat laiko (jei ne ilgiau) pabūti tik su savimi. Interneto duomenimis, pasaulyje intravertų yra tik 25 procentai, tad natūralu, kad ekstravertų dauguma ne tik kuria visas taisykles, bet ir sunkiai atpažįsta ir pripažįsta kitokius nei jie patys.